Aktualu. Susitarkime, ponai, dėl sąvokų

„Cinéma, mon amour“, -- pradėdamas festivalį prisipažino Kanų scenoje Quentinas Tarantino, kai jam tais metais buvo tekusi garbė vadovauti žiuri. Tebuvo tie prancūziškai ištarti meilės žodžiai gražus gestas, atsidūrus kino tėvynėje rengiamame garsiausiame pasaulyje festivalyje, ar tiesiog mandagumas svetimoje šalyje kelis žodžius ištarti tenykščia kalba, nežinia ir visai nesmalsu sužinoti. Tik sutikime, jo gimtąją anglų kalba ištartas „I love cinema“ reikštų ne visai tą patį. Prasmė, žinoma, išliktų ta, bet išnyktų kažkas. Kas?

Viena vertus, kažkas, matyt, tik gan poetiškai paaiškinama. Tačiau kai kas šioje kalbos (-ų) problemoje yra labai žemiška ir aktualu. Mums Lietuvoje taip pat. Tai kino ir visos audiovizualinės pramonės terminai, jų atsiradimas ir sukūrimas mūsų kalboje, bei jų vartojimas.

Atrodytų, koks skirtumas, kokia kalba (šiuo metu tai dažniausiai anglizmais) įvardijame šios srities profesijas, darbo priemones, teorines sąvokas, techninius, verslo, teisinius bei finansinius terminus. Juk jie nuo to nepasikeičia, ir tarpusavyje kažkaip lyg ir susišnekame.

Bet čia ir bėda: tik „lyg ir“, tik „tarpusavyje“, tik „kažkaip“. Filmavimo aikštelėje savu profesiniu žargonu kinematografininkai susikalba ir susikalbės. Europos sąjungos bei tarptautinių audiovizualinių programų, paramos fondų paraiškų teikėjai  bei tų programų „prievaizdai“ savu slengu irgi išsiaiškins.

Tačiau kaip tiksliai, glaustai, vaizdžiai? Atrodytų, viskas čia aišku ir paprasta. Tikrai? Tada pabandykite trumpai (1-2 sakiniai), ir suprantamai (ne tik šios srities specialistams) paaiškinti pačius įprasčiausius kino, televizijos, medijos terminus, ir dar rasti jiems tinkama lietuvišką vertimą ar sukurti naujadarą. Pvz. klipas, kastingas,  zoom‘as, box-office‘as, art-house‘as.  Kaip pavyko? Jei sėkmingai, prašom to paslaptyje nelaikyti, ir savo pasiūlymus, pastabas išsakyti straipsnio komentaruose.   

Lietuva, be abejo, nėra kino šalis, tačiau vis tik audiovizualinė pramonė čia yra. Kuriami ir rodomi filmai, veikia kino mokykla, transliuojamos televizijos programos, dalyvaujama MEDIA programoje, leidžiama kultūrinė, kino spauda, diegiamos naujos šios srities technologijos. Todėl lietuviški terminai (sėkmingai išversti, naujai sudaryti, svetimos kalbos žodžiai įvesti į mūsų kalbos sistemą, kaip, beje, dažnai daro prancūzai)  Lietuvoje yra būtini. Jokia kita kalba, tik savo gimtąja, galima geriausiai ir tiksliausiai kalbėti, reikšti savo mintis ir suprasti kitus. Ir tai nieko bendra neturi su kitų kalbų mokėjimu, kuris yra būtinas ir visokeriopai skatintinas.

Lietuvoje originalios kino terminijos nėra ar beveik nėra, nes ji ne kino tėvynė, ne viena iš kino imperijų, kuriuose ir atsirado kino terminai: Prancūzijoje, JAV, Rusijoje. Iš ten ir kinas, ir jo terminai atkeliavo pas mus. Iš pradžių, iš Rusijos. Kai kas labai sėkmingai prigijo, įėjo į mūsų kalbą, kai ką derėtų taisyti.

Nauji laikai atnešė anglų kalbos terminus. Be jau žinomų dalykų, atsirado anksčiau nebuvusių, negirdėtų ir nenaudotų terminų. Pvz.: visi filmo prodiuserinės grupės narių pavadinimai (vykdantysis prodiuseris, line- prodiuseris, asocijuotas prodiuseris, koprodiuseris), filmo platinimo, rodymo, gamybos terminai, ES audiovizualinių programų terminija ir t.t. Be to, dar yra skirtumai tarp to, ką tie patys terminai reiškia Europoje ir JAV, ir kokią jie reikšmę įgyja Lietuvoje.  

Piktinamės ir rūstaujame, kad žiniasklaidoje metų metais dėmesio nesulaukia įvairių kino profesijų žmonės. Tačiau kaip apie  juos kalbėti, jei net neturime lietuviškų jų profesijų pavadinimų? Pvz. kameros grupės nariai: gaferis, gripas, visa asistentų gradacija; garso grupė ir kt. O kalbų nemokėjimas (reiškinys gajus ir paplitęs Lietuvoje) priveda prie to, kad randi tokį filmo titrų vertimą: cinematographer – kinematografas... Ar išgirsti nuoširdų nusistebėjimą: kas tas DOP? (dažnai vartojamas filmo vyriausio operatoriaus profesijos trumpinys – director of photography)...

Kaip, neturint kino terminų, šalyje plėtoti kino kritikos mintį? Kaip rašyti, versti, publikuoti kino teorijos straipsnius?   Kaip spausdinti ar kitaip pateikti  tekstus, skirtus įvairių sričių kino profesionalams, kurie skatintų jų tobulėjimą, supažindintų su naujovėmis, jei kino technikos terminija yra iš viso neįžengiami kalbiniai brūzgynai.

Viena koja į tuos „brūzgynus“ pabandė įžengti Europos Media programų biuras Lietuvoje, sudaręs ir išleidęs anglų-lietuvių MEDIA terminų žodyną. Šis žodynas – tai pagalbinė priemonė MEDIA programų paraiškovams, kino profesionalams ir studentams, visiems besidomintiems kinu. Lietuvoje kol kas neturime solidaus, išsamaus audiovizualinių terminų žodyno, bet šią spragą šis leidinys šiek tiek užpildys.Jame surinkti ir glaustai paaiškinti pagrindiniai audiovizualinės industrijos ir kino teorijos, kino technikos terminai, ES paraiškų terminija, populiariausi finansiniai ir rinkodaros, teisiniai, susiję su audiovizualiniu sektoriumi, terminai, nusakyta pagrindinių ES institucijų šioje srityje veikla.

“Išsamus kino terminų žodynas – tai užduotis, kuri dar laukia Lietuvos kino ekspertų ir profesionalų“, -- perspėja MEDIA žodyno sudarytojai. Be kalbininkų pagalbos irgi neišsiversime. 

Todėl visi, kurie nors kartą viešai ar širdies gilumoje yra prisipažinę (bet kokia kalba),  “cinéma, mon amour“, visi, kurie kantriai dirba šioje srityje ir išmano ją, diskutuokite, siūlykite, komentuokite, kad turėtume tokią kino kalbą, kurios esame verti. Rašykite adresu info@mediadesk.lt - jūsų pastabos tikrai bus išgirstos.