Gimimo diena. Algimantui Puipai 55-eri: keli pagarbūs žodžiai intrigai

Rasa Paukštytė
2006 birželio 14 d.

"Coca- Cola Plazoje" birželio 20 d. režisierius Algimantas Puipa švęs 55-erių metų gimtadienį. Ekrane pamatysime būsimo filmo ištraukas, vakarą ves aktorius Kostas Smoriginas. "Skalvija" režisieriaus gimtadienį švęs birželio 16 d. ir parodys filmą "Vilko dantų karoliai". Režisieriaus gimtadienio proga - keletas sveikinimo žodžių.

Kino studija. Šių metų gegužė. A. Puipa ankštuose Lietuvos kino studijos kambarėliuose “raganauja” filmą darbiniu pavadinimu “Raganos ir lietus”. Filmuojamas 300-aisis kadras, Puipa niekaip negali vienu metu dėvėti ausinių ir sakyti “filmuojam”. Tu sakyk, sako žmonai režisierei Janinai Lapinskaitei. Ir lyg tarp kitko, į lubas prataria “Jeigu ne Janina, tai čia nieko ir nebūtų”. Ne į lubas Puipa sako, o man, korespondentei. Jis gi dar ir artistas, jį patirtis išmokė, kad lyg tarp kitko reikia pasakyti svarbius dalykus. Išgirdau, režisieriau. Ir dar kartą pagalvojau, kad ne vien apie žmoną čia buvo pasakyta, o apie kino fabrikėlį, kuriame visi svarbūs, be kurių čia nieko nebūtų. Raganavimo nebūtų. Ne vienas režisierius raganauja. Jubiliejus ir reiktų švęsti tada, kai tą paprastą tiesą režisierius supranta.

 

A. Puipa švenčia suaugusio žmogaus gyvenimą. Jam 55-eri ir jis yra absoliučiai adekvatus savo amžiui – neatrodo nei senesniu, nei jaunesniu. Ir tas adekvatumas, palydimas autoironijos bei patirties gaminant žvakutes mažame lietuviško kino fabrikėlyje, kone simpatingiausia jo žmogiška savybė. Nesimpatingų jis irgi turi, bet čia nors ir vieta, bet visai ne laikas apie jas kalbėti. Turėsim dar progų kerštui recenzijose…      

 “Tegu, sakau, ateina, ji parašė, kad aš amžina lietuvių kino viltis”, - sako A. Puipa, įsileisdamas į filmavimo “Raganos ir lietus” aikštelę ir nepraleisdamas progos pasišaipyti. Kartais grubiai, o kartais net O’ Henry stiliumi. Atsimenat “Nebūsiu gangsteriu, brangioji”? Jis pardavė laikrodį, kad jai šukas nupirktų, o ji plaukus nusipirko, kad jam grandinėlę laikrodžiui padovanotų… Vat ir su Puipa taip – vos tik pradeda kažkas kažkuriame jo filme filme patikti, ir jau galvoji, kad režisierius tai vystys ir t.t., jau esi pasiruošęs parduoti laikrodį už A. Puipą, jis tau visiškai rimtai siūlo kažką visai priešingą, ko tu prisigalvojai…Paima ir nusikerpa plaukus. Taip ir neįvyksta meilė tarp kino režisieriaus Algimanto Puipos  ir kino kritikų, užtat jau kelis dešimtmečius įvyksta kino režisierius Algimantas Puipa, kurio visi, na, absoliučiai visi darbai tiesiog intriguoja.

 

Šitoj vietoj žodį intrigą reiktų suprasti kiek kitaip, nei pastaruosius porą metų jis vartojamas. Mat, A. Puipa priklauso tai kino kartai, kuri dar prisimena, kad žolė anksčiau žalesnė buvo, o vadinasi ir intrigos buvo ne tokios sprangios, kaip dabar. Intrigavo filmo pasirodymas, intrigavo filmavimo aikštelėje artistės ir režisierius, pyko ir dantimis griežė Vytautas Žalakevičius – kaltino Puipą, kad “Velnio sėklos” scenarijų sugadino, klausė kas tam darbui Puipą pasamdė? Kur dabar rasi tokią intrigą – Puipa su Žalakevičiumi dešimt metų po “Moters ir keturių jos vyrų” nesikalbėjo, o tik sveikinosi - dėl filmo meninės kokybės ir jo turinio. Dėl idėjos, taip sakant, susipyko. Mūsų laikais - nesąmonė atrodo, idėjos visiems dzin, patys žinot, kas ne dzin. Užtat ir sakau – žolė žalesnė.

 

Ir visai nekeista, kad šiandien A.Puipa kuria filmą apie moteris. Režisūros paauglystėje juk nekalbėsi apie tokius niekus. Vis apie egzistenciją, gyvenimo prasmę, praradimus, fatalizmą, viltis… Ir tomis temomis puikių jo filmų sukurta – “Moteris ir keturi jos vyrai”, “Amžinoji šviesa”… Nepamirštami darbai. Tikras “Aukso fondas”. Lentynoj “Ir ten krantai smėlėti”, “Bilietas į Tadž Machalą” ir dar daug kitų. Žvilgtelkite į filmografiją.

 

“Esu, kaip koks sifonas – metų metus dirbu…”, sakė kažkada A. Puipa. Visą laiką jis kažkaip įsigudrino dirbti – net juodžiausiais laikais kinui, kurie, žinia, atėjo kai Maskva nutraukė sifono srovelę – finansus. Tuomet jis nepasididžiavo, nuėjo į televiziją, ir privertė videojuostą vaidinti kiną. Sukūrė Kafkos “Procesą”, juokavo videofilmuose su mėgėjų teatrų artistais. O ir būtent A. Puipos “Žaibo nušviesti” tapo vieninteliu Lietuvos televizijos finansuotu vaidybiniu filmu. Gaila, kad to bedradarbiavimo tarp vaidybinio kino ir televizijos pamatai jau užžėlė…Anais, kažkam neatmenamais, o kažkam tokias netolimais laikais A. Puipa nesukūrė nė vieno ne savo filmo. Buvo ryškesnių ir nelabai, puikių ir šiap sau… Bet nė vieno – ne savo. Ir – paradoksas (o su paradoksais Puipa draugauja) - ne savo filmą jis sukūrė jau dabartiniais, tokiais visai jau netarybiniais laikais. Keisčiausia, kad ir prisipažino. Per “Raganų ir lietaus” spaudos konferenciją sakė: “Va, prieš tai sukūriau tokį valdišką filmą, o dabar vėl grįžtu prie savo…” Čia jis apie valdišką “Dievų mišką” sakė. Valdiškas valdišku, o pajamomis su “Hariu Poteriu” lenktyniavo Lietuvoje kaip didelis. O prieš tai dar “Elzė iš Gilijos” į lietuvišką kiną nemažą dalį žiūrovų sugrąžino, kaip Ž. Pipinytė rašė, “sutaikė juos su lietuvišku kinu”.

 

Va kitąmet (tikimės) A. Puipa parodys, ką jis apie moteris galvoja. Savom akim mažyčiame monitoriaus ekrane mačiau – jis galvoja, kad jos labai gražios ir šiek tiek nervingos. Dar kažką, matyt, sužinosime per jubiliejinį vakarą “Coca – Cola Plazoje”, kur sveikintojams Puipa parodys ištraukų iš būsimo filmo. O visa kita – didžiausio mūsų kino intriganto intriga. Ar ką gali stebinti tai, kad jis į rankas paėmė Jurgos Ivanauskaitės kūrybą? Režisierius dažnai skaitė lietuvišką literatūrą ir būtent joje rasdavo peno savo “puipizmams” – pokštams, vizijoms, paradoksams, atradimams ir klaidoms. Niekas jų neatims, būtent tais dalykais gimimo dieną valia pasidžiaugti. Su gimtadieniu. Intriguokite, raganaukite, režisieriau, į savo sveikatą.

Komentarai