„Gaidos“ festivalyje. Kaip kompozitoriai į kiną kėsinosi

Ieškodami naujų idėjų, kūrėjai jau seniai išėjo iš savo cechų ir pakankamai savanaudiškai dairosi į vieni kitų menines sferas, drąsiai naudodamiesi įvairių meno šakų ir technologijų teikiamomis galimybėmis. Taip sėkmingai gyvuoja instrumentinis teatras, audiovizualiniai menai, hepeningai ir pan. Pavyzdžiui, vien tik klausytis muzikos šiuolaikiniam žmogui dažnai per maža (vizualinė technika padarė savo darbą). O kompozitoriai, bebaigiantys išsemti vien garsines idėjas, seniai gviešiasi teatro, kino ir visų kitų matomų ir judančių reiškinių (muzikos istorija jau turi ir tokio meno klasikų: Karlheinzą Stockhauseną, Johną Cage‘ą, Mauricio Kagelį, Robertą Ashley, La Monte Youngą ir kt.). Kompozitoriaus uždavinys tokiais atvejais – sulipdyti visumą iš tokių dalių, kurios nelabai susiję, nors suteikia naujos autonomiškai-muzikinės integracijos galimybę ir atveria kelią naujoms idėjoms.

Toks savotiškas muzikos ir kino koliažų vakaras įvyko Aktualios muzikos festivalyje „Gaida“ spalio 27 d. Šiuolaikinio meno centre. Keturi žinomi kompozitoriai Nomeda Valančiūtė, Šarūnas Nakas, Gintaras Sodeika ir Ramūnas Motiekaitis metė iššūkį senam geram lietuviškam kinui, o tuo pačiu ir jo kūrėjams, pasikėsindami ne muziką panaudoti filmui, o filmą – nelyginant minkomą medžiagą – panaudoti savo muzikai.  Kompozitoriai pasirinko keletą žinomų 1956–1969 metų filmų ir juos sutrumpino, permontavo, įterpė savų epizodų, nustatė jiems savo tempą, spalvą, ritmą ir, žinoma, garsą – gyvai grojo „Gaida Ensemble“ muzikantai, diriguojami Roberto Šerveniko.

Toks eksperimentas ganėtinai naujas koncertų ir festivalių, juolab kino, salėse. Šia proga nostalgiškai prisiminiau vieną iš paskutiniųjų renginių „Lietuvos“ kino teatre – nebylųjį prancūzų filmą „Fantomas“, kurį gyvai įgarsino Vilhelmo Čepinskio vadovaujamas kamerinis orkestras. Prisiminiau jį kaip stilingos muzikos ir „nesužeisto“ filmo pavyzdį. Tuo tarpu šiandieninis eksperimentas žadėjo mažne kruvinas senųjų filmų žudynes. Nenuostabu, jog, belaukiant vadinamojo „senų vaizdų ir naujos muzikos miksų“ vakaro, ne tik kino kūrėjai, bet ir mėgėjai sukluso: ar nebus pasityčiota iš pagarbos verto ir istoriškai reikšmingo mūsų senojo kino, o juo labiau – iš jo kūrėjų? Ar organizatoriai pakankamai lanksčiai pateiks senųjų filmų autorystės ir naujos kokybės kūrėjų santykį? Pagaliau, ar patys kompozitoriai netraktuos tų filmų atsainiai, kaip menkavertės videoklipų medžiagos? Po įvykusio vakaro teko pripažinti, kad „velnias ne toks juodas kaip jį piešia“, tačiau festivalio rengėjai, įsisukę į gausybę reiklų, deja, pamiršo tam tikrus bendradarbiavimo gestus, kurie ne tik padėtų festivalio prestižui, bet ir tiesiog plačiau informuotų klausytoją (žiūrovą). Kadangi festivalis „Gaida“ vis populiarėja tarp jaunų žmonių, belieka tik spėlioti, ar jie žinojo, kad, pavyzdžiui, Ramūno Motiekaičio pasirinktas filmas „Jausmai“ (rež. Algirdas Dausa, Almantas Grikevičius) yra, kaip įvairiose apklausose pripažįstama, geriausias visų laikų lietuviškas filmas, kad tai ne „nebylusis“ kinas, o muziką jam kūrė Vytautas Barkauskas (supykęs dėl savo vardo ignoravimo, vardan meno nusileidęs ir atšaukęs koncerto boikotą). Beje, filmo režisierius Almantas Grikevičius, kaip garbingiausias senojo kino atstovas, galėjo būti gražiai paminėtas, ir nesu tikra, ar bent buvo pakviestas. Ar jaunimas žinojo, pavyzdžiui, kad Šarūno Nako pasirinkto „Kalvio Ignoto teisybės“ muzikos autorius buvo jo mokytojas Julius Juzeliūnas; kad visai programoje neskelbtas, nes kitus filmus pakeitęs, Gintaro Sodeikos pasirinktas Stasio Ušinsko lėlių filmas „Storulio sapnas“ yra lietuviškos animacijos pradininkas, 1939 m. sužavėjęs net JAV kinemagrafininkus.       

Tiesa, nepamirškime, jog muzikiniame festivalyje, be abejo, reikšmingiausi „veikėjai“ yra muzikos autoriai ir atlikėjai. Publikai pateikiamos būtent jų mintys, kaip antai, nuo Nomedos Valančiūtės racionalaus ir kuklaus savo kūrinio apibūdinimo, baigiant sakiniu „su pagarba visiems filmo kūrėjams“, iki filosofinių–politinių traktatų Šarūno Nako anotacijoje, kurią, kaip ir visas jo anotacijas, skanu skaityti dėl ironiškų prieskonių ir lengvo stiliaus.   

Beje, naujieji „filmai“ pasikuklino ir kažkur į paraštes nustūmė naujojo montažo autorius, režisierius, vykdytojus (o gaila, nes kokybiškai padarytas didelis darbas). Buklete, o ne ekrane paminėti pagalbininkai Adolis Laurinavičius, Herkus Kunčius, Paulius Sluškonis. Tik Šarūnas Nakas drąsiai „prisiėmė atsakomybę“. Jo „Evangelija pagal kalvį Ignotą“ prasidėjo stambiu reikšmingu užrašu: „Šarūno Nako filmas“. Jau beveik laukiau toliau slenkančių titrų: „Vaidina: Bruce‘as Willisas, Richardas Gere‘as, Meryl Streep ir kiti“. Deja, vietoje jų ekraną užpildė narsiai žvelgiančio bolševiko veidas...

Kaip žinia, beveik visi kompozitoriai pasirinko politinę bei socialinę satyrą išreiškiančią kino medžiagą. Šarūnas Nakas į savo filmą įtraukė ir nūdienos epizodų – specialiai surežisuotų ir bandančių atliepti senųjų kadrų („svaigiai šizofreniško falsifikuotos istorijos mišinio“) absurdiškumui. Įspūdį paaštrinęs savo „garsoraižine“ stilistika, kompozitorius sukūrė gan reljefišką istorijos ir nūdienos koliažą, „visiems pažįstamą herojų panardindamas į šiuolaikinį pasaulį“ ir primindamas, kad tokie kalviai ignotai „ir toliau tęsia savo kelionę“, ieškodami teisybės.

Mojuodamas niūraus politinio sarkazmo mostais autorius gal netgi perlenkė lazdą, nes ribos tarp sarkastiško požiūrio į „leninines teisybes“ ir gilaus patriotiškumo pajuokimo yra labai plonos. Ko gero, filmas labai sėkmingai galėtų būti demonstruojamas Grūto parke, kur tikrai sulauktų ir vienaip, ir kitaip nusiteikusių žmonių pritarimo.

Visai kitaip politinį farsą perteikė Nomedos Valančiūtės darbas „Marš, marš, tra-ta-ta“. Iš Raimondo Vabalo filmo kompozitorė pasirinko tik politikų ir karo epizodus, kurie su visiškai kontrastingo stiliaus muzika buvo jungiami autentiško filmo garso fragmentais. Reikia pripažinti, jog gerai žinomu „Bolero“ principu auginama muzikos motorika, skambanti ekrane rodant kabaretines, arba tiesiog tragikomiškas politines situacijas, turi nepakartojamą meninę įtaigą. Ko gero „Bolero“ galėtų rimtai konkuruoti su P. Čaikovskio „Gulbių ežeru‘...

Dar didesniu intensyvumu, įvairesne tembrų palete ir „hipiškąja“ stilistika išsiskyrė Gintaro Sodeikos muzika, taikyta prie Stasio Ušinsko lėlių kino „Storulio sapnas“. Fantasmagorinės gyvenimo kaukės, drastiško tempo montažas, tiksliai pataikytas lėlių judesių ir muzikos ritmas sukūrė stiprų lėkimo į niekur, negailestingo šokio, tiesiog beprasmybės įspūdį. Ilgametis kompozitoriaus bendradarbiavimas su Oskaro Koršunovo teatru, ko gero, įtakojo ir šio kino klipų projekto stilistiką. Autorius niekaip neišsigintų Charmso absurdo estetikos kvapo.

Vienintelis Ramūnas Motiekaitis buvo tolimas nuo politinių ir socialinių reikalų. Panaudojęs tik keletą filmo „Jausmai“ fragmentų, kompozitorius juos labai organiškai supynė su meditatyvia ir, sakyčiau, dvasiškai „švaria“ muzika. Tarp visų projektų, nelyginant kataklizmų apsuptyje, šiame darbe autorius visą dėmesį skyrė, palyginti, „menkniekiams“ – tiesiog žmogaus jausmams. Jei kompozitorius ir neskaitė Sauliaus Macaičio apibūdinimo, tai intuityviai atliepė jo žodžiams, jog filmą „reikia žiūrėti ir žiūrėti (...), įsijaučiant į filmo ritmų bangavimą, primenantį jūros įgeidžius, žavintis nesenstančia plastika“. Ramūno Motiekaičio muzikos stilistika, apibūdinama kaip „tylių judesių estetika“ ir iliuziją ar sapną primenantys vaizdai ekrane labiausiai įtikino, jog tokie kino ir muzikos projektai gali atnešti naują kokybę, o ne tik trumpalaikį, nors ir intriguojantį, įspūdį.

Šiaip ar taip, kompozitorių pisikėsinimas į kiną tragiškai nesibaigė. Tiesiog vieną vakarą gražiai išryškėjo ir kino, ir muzikos prioritetas: kaip sakytų kai kurie ekrane matyti kino herojai, „tenkinti kolektyvinio laisvalaikio leidimo poreikius“...

Nuotraukose kadrai iš rež. Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos filmo "Jausmai" (titulinis, 1) ir rež. Raimondo Vabalo filmo "Marš -marš tra-ta-ta"(2).