Po premjeros. Ko tu nori?

Kai moteris klausia vyro „Ko tu nori“?, jis arba nežino, arba vaizduoja , kad yra labai užsiėmęs. Moterys visada žino, ko vyrai nori, bet kartais , kaip Katiuša Maslova L. Tolstojaus „Prisikėlime“, nustemba, kad vyras nieko nenori iš moters, tik pabūti greta. Kartais net naujuose lietuviškuose filmuose. „Banalios frazės filme „Šokantis kirminas“ skamba visai nebanaliai. „Ko tu nori“?,“Kas tau yra?“, „Ar gyveni gerai?“- pasako viską ,- kalba man apie filmą Šiaulių universiteto studentės Audronė, Indrė, Rita ir Loreta. Diskusiją apie Igno Jonyno filmą jos pradėjo irgi banaliu klausimu: “Ko tuo filmu siekiama?“ Kadangi nieko daugiau nežinojo apie režisierių I. Jonyną, operatorių Ramūną Greičių, aktoriaus Dainiaus Kazlausko kelią kine, montažininką Paulių Zavadskį, jos leidosi į „sunkiai virškinamo filmo“ simboliką. Po antros peržiūros jos dar pagausėjo.

„Užkoduota viskas - turinys, problematika. Kirmino struktūra - nareliai. Filmas irgi visaip sunarsto žmogaus dvasinę disharmoniją, susiformavusią iš daugybės klausimų ir abejonių,-„ narsto“ man filmo siužetą į vieną ausį diskutantė. Kita - į kitą :“:Esmė- ne kirmine, o šokyje. Šokyje - įdomūs žodžiai yra: „Šokis padeda išvengti kovos su savimi“. Išeitų, kad laimė- narkotikuose: kai pauosto, jau visas su savimi. Bet ar ilgam? Kodėl palaima tokia trapi?“ Trečioji - metaforų medžiotoja. Pradeda ne nuo laimės, o nuo smurto, kurio reiškėjas filme - švelniausio veido režisierius Arturas Jevdokimovas. Filme jis priverstas spardytis ir išmušinėti pinigus.“Prievartos scenos lyg iš „Mulen Ružo“ su trupučiu „Sopranų“. Mafija čia irgi snobiška: brangūs „kišeniniai“ šuniukai, pastatyti vos ne ant altoriaus. Vietoj maldos - prievarta: turi daryti, ko nenori. O pabėgimas – balti milteliai,- gliaudo man filmo kietuosius riešutus studentė...

„Ne, ne“, - protestuoja ketvirtoji, - yra ir kitų išeičių. Negi užmiršote po velėna pakištą Muchomorą? Filmas kosmopolitiškas. Rytų kultūra- šokis, Vakarų - opera ir pantomima. Ir naujieji lietuviai tarp mafijos ir meno. Teatras ir mafija susipina sociumo lygmenyje“. Mėginame kaip kokie struktūralistai išrikiuoti „tiršto“ filmo simboliką pagal kirminą: iš vieno galo - fizinis hedonizmas: seksas – mėsa - narkotikai, iš kito - dvasinė potencija: teatras – šokis - kaukė. Malonumai susipynę, o kuris svarbesnis? Jeigu nespėjai paklausti herojaus per 20 minučių, vėliau nebepavyks: jis raitosi kaip kirminas ir garsiai išleidžia paskutinį  atodūsį. Mano pašnekovės konstatuoja: „Perdozavo“. Kas - herojus ar filmo kūrėjai?

Aš nuo varčios - vėl prie pradžios. Visi „Šokančio kirmino“ keistuoliai beveik tokie patys, kaip „Diringe“ ar „AXX“ filmuose. Jaunimas kuria iš to, ką pažįsta kaip penkis pirštus, sukdamasis  miesto teritorijose ir labirintuose, dažniau naktiniuose. „Šokančiame kirmine“ režisieriui jau visai sava sfera - teatras. Tiek daug kartų matyti personažai filme sukinėjami kaip veidrodyje triumo, o kartais ir patys ima dvejintis ir trejintis, kaip sapne, kada stebi save iš šalies, pakildamas naktiniam skrydžiui pro langą, sieną, lubas. Filme aktorius - truputį impotentas, mažumą homoseksualas ar transseksualas ( Pjero ir Arlekino motyvas, į kurį finale įpinama ir Kolombina - striptizininkė). Teatro direktorius (aktorius A. Dapšys)- ir mafijozas, ir galbūt TV laidų apie šuniukus ar kulinariją vedėjas. Striptizininkė Juna šoka, atlieka mafijozo užsakymus, dainuoja operoje (gracinga Julija Goyd) .Pajacas irgi susidvejinęs - italas ir  Dainiaus Kazlausko vaizdinys. Operatorius Ramūnas Greičius nieko nevaidina, tik „altoriaus scenoje“ atsistoja su kamera ant galvos, bet galvą išlaiko. Visi sukti, apversti, sulėtinti ar pagreitinti filmo kadrai tinka filmo mįslėms.

Vienu žodžiu, tikra „Artbox“ studija, sugebėjusi narkotikų takelį įmontuoti tarp Kultūros ministerijos ir Kultūros ir sporto rėmimo fondo. Matyti, kad visi filme dirbo iš peties, smagiai: dailininkė Jurgita Gerdvilaitė, kostiumų dailininkė Agnė Rimkutė, kompozitorius Paulius Kilbauskas, garso režisierius Artūras Pugačiauskas. Visi jie, ir dar daugybė išsirikiavo per premjerą kino teatre „Coca cola Plaza“. Atrodė kaip devyni vilkai, papjovę vieną kino bitę.Tokie lietuviški kraštutinumai: vieni iki begalybės tempia „Diringą“, kiti įtempia visas jėgas keliolikai minučių. Ir visiems neaišku, ar dar gaus kinui pinigų. Autoriams abiem atvejais gražiai šaukiam: „Viskas bus gerai“. Sau patyliukais išraitom: „Laimingų žmonių nebūna, tad ko tu nori?“