Po premjeros. What then to do about this Jesus-mania? *

Internetinė kino duomenų bazė  imdb.com rodo, kad pasaulyje jau yra sukurta 190 filmų, kurių pavadinime yra žodis „Jėzus“. Čia dar neskaičiuotos aliuzijos į Naująjį Testamentą (tarkime, greitai pasirodysiantį švedo Martino Asphaugo „Kim Novak niekada nesimaudė Genesareto ežere“). Tarp jų nėra ir Karolio Jankaus naujojo „Jėzaus iš Lietuvos“, – nepaisant to, kad jame visi veikėjai kalba angliškai. Nieko, dar jie jo nematė, premjera įvyko tik vakar. Bet tai drauge ir atsakas režisieriui, sumaniusiam filmą pavadinti neva šokiruojančiai ir kartu lietuviškai provincialiai (ir mes turėjom Jėzų!), o iš esmės tiesmukai reklamiškai: jis dar nepastebėtas. Nesuveikė net reklama apie tai, kad jo klipo nerodė Lietuvos televizijos,– bet atsakyti, kodėl, ne taip jau ir lengva. Vargu bau dėl to, kad jis, kaip teigia anonsai, „iš esmės keičia požiūrį į nusistovėjusias krikščioniškojo pasaulio dogmas“. Nė velnio jis nieko nekeičia. Tokiam pakitimui reikia turėti galvą ir labai nemažai minčių joje. Šis filmas kur kas daugiau  kalba apie šiandienos kino situaciją Lietuvoje ir tik tiek.

Sukurti siužetą apie tai, kad Jėzus buvo narkomanas, seksualiai nepatenkintas girtuoklis, sėjęs savo sėklas visam pasauliui tik per vieną galą,– daugiau nei banalu. Kadangi visa klasika laikosi ant banalių tiesų banginių, tiksliau būtų pasakyti – prasta ir neišradinga. Čia idėjos, prasidėjusios perrašyta evangelija pagal Karolį („Angelas paskelbė Mergelei Marijai džiugią naujieną: gimė kūdikis Jėzus! Bet visų nusivylimui, užaugęs Jėzus nebuvo toks kokio visi tikėjosi. Jis buvo tinginys, dykaduonis...“), ir baigiasi. Nes vainikuoti filmą „teologiniu“ Judo ir Jėzaus ginču tai, kaip gali būti Dievas trijuose asmenyse, ir vėliau dar pakylėti mintį iki apoteozės, kad kiekvienas žmogus yra pats sau teisėjas – tolygu pačiam nusikryžiuoti save kaip scenaristą. Jį gali guosti nebent tai, kad pastaruoju metu visa kino Golgota pilna tokių kryželių – „kankinių“, neatsilaikiusių prieš bent kiek kritiškesnį sinodą.

Bet kur kas maloniau kalbėti apie Jankaus režisūrą. Jis yra nuoseklus reto, alternatyvaus kino trešo atstovas, ir tęsia šią liniją net su kiek vaikišku užsispyrimu (bet tai gali būti ir neišaugtas vaikystės laikotarpis). Tačiau trešo estetiką gerai įvaldęs ir pastudijavęs jis sugeba ir sudominti gerais kadrais ar ištisais epizodais, ir drauge paspekuliuoti ja – ši estetika leidžia viską. Ne-fokusą, ne-apšvietimą, garso klaidas ar apskritai jo panaikinimą, prastus subtitrus, net gramatines klaidas.

Kadras tarpais būna gražus, įdomus: Jėzus (Andrius Paulavičius) vairuoja mašiną, bet žvilgsnį prikausto už lango dėl prastos filmavimo technikos gimstantis žolių, brūzgynų, įvairiausių pakelės spalvų margumynas. Pretenduojanti į nemokšišką porno scena, pagreitinta, virsta smagiai absurdiška. Gėrimas vakarėlyje, nefokusuojami vaizdai, rankinės kameros švysčiojimai kuria įtaigų ir stiprų „dogmišką“ epizodą, gražiai gretinamą su pasaulio dailės klasikos paveikslais (Bruegelis, Giotto...); sąvartynas, tampantis dykuma, nusigėręs Jėzus-valkata kažkur stotelėje, – visa tai aiškiai išduoda režisierių, mąstantį kadrais, kino materija, jaučiantį ją. Tačiau tarp tų kadrų ir epizodų yra aibės kitų, kuriuose režisierius, kaip ir jo herojus, tiesiog ieško (gyvenimo) prasmės, bet iš esmės tik suka ir suka ratus. Tai egzistencinis režisieriaus ir herojaus kelio filmas, kuriame niekur nenuvažiuojama, o esme – bet ne išganymu – tampa tiesiog važiavimas.

Todėl Karoliui Jankui prieš teikiant kitą projektą Lietuvos Kultūros ir sporto fondui reikia pasirūpinti ir scenaristu, ir režisieriumi, kuris pakeistų jį, kai pats Jankus jau strigs ir nežinos, kurlink važiuoja. Ir turėti kiek daugiau ambicijų – jei jų pakako garsinti filmą prastai angliškai, matyt, taip taikant į galimus kino festivalius. Visai įmanoma, kad jis ir paklius į alternatyvaus trešo renginius, bet ne Lietuvoje, kur tokios žemės tik dirvonuoja. Bet čia jau iškyla klausimas dėl esminės kūrėjo laikysenos (pozos, jei norite).

Filmas yra ne nuoseklus šios krypties atstovas, o veikiau veda į kitą pusę: jame ne tik pasiūloma dailė kaip nuoroda, prieš kurią režisierius neva maištauja. Čia ir aktoriai kalba apgailėtinai angliškai (nesvarbu, kad kiek parodijuodami naudoja trafaretines „Fuck you! – No, fuck you!“ frazes) , ir labai prastame garso takelyje skamba prastos šiandien jau popkultūros atstovo Hokšilos Andrade dainos, varganai imituojančios Jamaikos rastamanų tartį, ir šokiruojančios scenos yra visiškai nešokiruojančios, o tiesiog pernelyg dirbtinai šlykščios ar angažuotos šokui. Visa tai kište kiša mintį apie tokį neprofesionalumą, kad su palengvėjimu atsidūsti: gerai, kad Lietuvoje dar negamina marihuanos, nes toks šlamštas užplūstų rinką!..

Bet kino rinka kur kas blogesnė už narkotikų, nes ji nereguliuodama įsileidžia bet ką. Toks filmas kaip „Jėzus iš Lietuvos“ galėtų pasirodyti tik Muzikos akademijos peržiūrų salėje kaip antrakursio darbas. Kaip ir visi AXX filmai, šiandien intensyviai propaguojantys savo minčių stoką kaip Lietuvos kinematografo pabudimą (prie jų gražiai ir logiškai prisišliejo Vilniuje vykęs vestuvinių filmų festivalis). Kritikas Skirmantas Valiulis Karolį Jankų pristatė kaip maištautoją. Galima su tuo sutikti be išlygų: koks maištautojas, toks ir jo pykčio objektas. O kad objektas tapo prisitaikėlišku nuvorišu, abejoti netenka.

Taigi – ką mes darysim su šia kino manija?

----------

* Ką mes darysim su šia Jėzaus manija? – Tim Rice, Andrew Lloyd Webber, „Jesus Christ –Superstar“