Mums rašo. Animacijos festivalio "Tindirindis" atgarsiai

Sigita Kučikaitė, Vilniaus dailės akademijos I animatorių kurso studentė (dėstytoja Jūratė Leikaitė)
2006 lapkričio 21 d.

Šį rudenį Lietuvoje vyko animacinių filmų festivalis „Tindirindis“. Ką mes patyrėme, ką supratome, ką atradome? Kaip ir pirmykščiai žmonės, vertėmės medžiokle ir rankiojimu. Sėdėjome tyliai,  klausėme įtemptai ir nieko neklausinėjome. Juk tam, kad ko nors paklaustum, turi mokėti kalbą. O mes buvome tarsi pirmykščiai žmonės, atkelti į civilizaciją, gebantys komunikuoti tik akimis. Tačiau tai buvo tiltas, tiltas tarp kultūrų, kalbos barjero, pirmykščio nepažinaus pasaulio ir toli pažengusios civilizacijos. Gavome daug. Ar viską „ paėmėme“? Vėliau bus gaila praleistų progų, tačiau kaip pradžių pradžiai „paėmėme“ daug. Užtektinai, kad urvinis žmogus pradėtų mąstyti....

Tris dienas vyko „Workshop`as“, kurio metu sužinojome daug naudingos informacijos. Pirmąją dieną Valentas Aškinis ir Jūratė Leikaitė mums parengė išsamią ir įdomią paskaitą apie filmo „pateikimą“ žiūrovui. Turėjome puikią galimybę pamatyti gausybę pavyzdžių: tiek gerų darbo pristatymo variantų, tiek ir blogų. Sužinojome filmų pristatymo sudedamąsias dalis, kiek ir kokios informacijos turi būti pateikta. Gavome naudingų patarimų kaip šią oficialią dalį paversti įdomia, atitinkančia bendrą kūrinio stilių, ir subtilia, tačiau lengvai suprantama žiūrovui.

Taip pat klausėme paskaitos apie įvairius efektus animaciniuose ir vaidybiniuose filmuose. Sužinojome kaip ir kokiomis kompiuterinėmis programomis jie yra sukuriami. Gavome daug naudingos informacijos apie trimačių objektų apšvietimą taip, kad jie neatrodytų „peršviečiami“,  šviesa kristų tikroviškai. Paskaitos metu aptarėme keletą pagrindinių trimačio modeliavimo programų, jų privalumus ir tarpusavio skirtumus.

Antrąją „Workshop‘o“ dieną bendravome su dėstytojais iš Rusijos. Natalija Lukinych ir Valentin Telegin mus supažindino su įvairiomis animacijos technikomis: tapyba ant stiklo, plokščiąja marionete, adatiniu ekranu, lėline animacija, 3D animacija, biriomis technikomis (kava, smėlis, druska...), pastelėmis, pieštukais, tušu, akvarele pieštais filmais, pasakojo apie darbo skirtumus, rodė pavyzdžius. Žurnalistė Natalija Lukinych yra sukūrusi daug laidų apie animaciją ir žmones, dirbančius šioje srityje. Taip pat turėjome galimybę pamatyti vieną dalį iš jos filmo apie lėles, pamatyti kaip jos kuriamos, kaip jos „vaidina“ animaciniuose filmuose. Šiame filme buvo užsiminta ir apie Vladislovą Starevičių - lėlinės animacijos pradininką, kilusį iš Lietuvos (nors dėl šio gabaus žmogaus tautybės  nesutaria Rusija, Lietuva ir Lenkija).

Trečioji diena buvo skirta susitikti su Rusijos animacijos studijos „Animos“ dailininke - statytoja Natalija Orlova, kuri pasakojo apie savo ir savo studijos kurtus filmus, mielai aiškino apie tapybos ant stiklo techniką, komentavo rodomas nuotraukas iš „Animos“ studijos.

Festivalio metu turėjome galimybę pabendrauti su Lietuvos Rusijos, Danijos, Latvijos, Olandijos ir Lenkijos animatoriais, pamatyti jų, bei jų studijų sukurtus animacinius filmus. O per visą festivalio savaitę buvo parodyta daugiau nei 300 animacinių filmų iš daugiau nei 30 pasaulio šalių.Tai įvairios konkursinės programos, atskiri filmai vaikams ir suaugusiems, eksperimentiniai filmai, taip pat vaikų ir studentų sukurti darbai. Visi šie kūriniai skiriasi ne tik technikų įvairove, bet ir tematika bei problematika atspindinčia skirtingų kultūrų bruožus, rodančia konkrečios šalies vertybes.

Lenkijos studija „Se – ma - for“ didžiąją dalį animacinių filmų kuria su lėlėmis. „Animos“ studija Rusijoje taip pat kuria lėlinius filmus. Tačiau didžioji dalis - tapyba ant stiklo. Tai sudėtinga technika, reikalaujanti ypatingai daug laiko ir kruopštumo. Dalis šios studijos sukurtų filmų yra užsakyti D. Britanijos pagal žinomus literatūros kūrinius. Tai animacija artėjanti prie literatūros kūrinio ekranizacijos. Literatūros kūrinys jai yra pagrindas, o ne atspirties taškas.

Lietuvių Aurikos ir Algirdo Selenių studija kuria daugiausia pieštinius ir kompiuteriu spalvintus animacinius filmus. Autoriai ekranizuoja lietuvių liaudies pasakas ir padavimus, tačiau šie filmai skirti tik Lietuvos žiūrovams, nes kitataučiams, plačiau nesusipažinusiems su Lietuvos senąja literatūra ir nežinantiems šios šalies kultūros istorijos filmų, siužetai yra nesuprantami.

Olandų filmai, kuriuos matėme festivalyje, gana įvairių siužetų ir atlikti labai įvairiomis technikomis: tai ir pastelėmis piešti filmai, ir trimatė animacija, ir viena linija piešti - juodai balti filmai, ir pieštiniai, kompiuteriu spalvinti... Technika pasirenkama tokia, kuri galėtų geriausiai atspindėti kūrinio idėją, būtų suderinta su kūrinio žanru. Didžioji olandų filmų dalis - tai, kaip tokius filmus vadindavo V. Starevičius, lengvo žanro kūrinėliai. Tai šmaikščių, komiškų siužetų, nupiešti kuo paprasčiau, neperkrauti detalių, lengvai suprantami įvairaus amžiaus žiūrovams, skirtingų animacijos žanrų ir stilių mėgėjams. Žaidžiama istorijos siužetu, garsais, dažnai derinami su muzika. Trumpi, ekspresyvūs, dažnai anekdotiški.

Prancūzai festivaliui pateikė ir komiškų ir dramatiškų filmų. Pastarieji dažniausiai nespalvoti, juodai balti. Taip lengviau nukreipti žiūrovo dėmesį nuo detalių prie veikėjo vidinio pasaulio, pasakoti apie jo vidines dramas ir išgyvenimus.

Kai kurių šalių filmai labai ryškiai išsiskyrė iš kitų, ir net nežinodamas, koks tai filmas galėtum pasakyti, kur jis buvo sukurtas. Pavyzdžiui iranietiški filmai. Juose dažna karo tema, vaizduojami veikėjų požiūriai į karą. Tokiuose filmuose svarbiau ne kaip, o kas norima pasakyti, stilius nėra „nušlifuotas“, svarbiausia siužetas. Išskirtinis iraniečių filmas „Grįžtant namo“. Tai stiprus nutolimas nuo bendros, tautai svarbios temos. Kūrinys turi savitą stilių, priartėjama prie lengvo žanro kūrinėlio, lengvai suprantamo įvairaus amžiaus žiūrovams, nesiekiantis perteikti bendros tautinės dvasios, ar asmeninių autoriaus išgyvenimų.

Iš konkursinių - eksperimentinių filmų festivalio prizą laimėjo D.Britanijoje sukurtas filmas „Didmiesčio rojus“. Tai filmas su keliais stipriais, žiūrovo dėmesį patraukiančiais netikėtais elementais, tačiau pats filmas atmintyje neužsilieka ilgai, nes nėra konkretaus siužeto. Pamatę filmą prisimename tik keletą atskirų momentų ir jame pasikartojančią raudoną spalvą.

Kroatijoje sukurtasis „Sub Rosa“ - tai spalvotais pieštukais pieštas filmas, taip pat neturintis konkretaus siužeto. Filmo vientisumas kuriamas muzikos pagalba ir atsikartojančiu keturių šokančių merginų vaizdu.

Prizą gavo ir lietuvio studento, šiais metais baigusio animacijos bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje, baigiamasis darbas „Metinės“. Filmas sukurtas trimatės animacijos technika. Pasirinkta neįprasta tema ir originalus jos sprendimo variantas. Herojai puikiai be žodžių „vaidina“ situaciją. Nuotaika ilgesinga ir kupina beviltiškumo.

Dar vienas studentiškas darbas - Belgijoje sukurtas filmas „Gyvenimas bute“. Tai nuotaikingas kūrinys, pilnas komiškų ir netikėtų situacijų, ritmingai atsikartojančių ekrane ir prikaustančių žiūrovo dėmesį. Filmas nupieštas gana paprastai, todėl domina įvairių animacijos stilių mėgėjus. Tuo naudodamasis autorius lengvai komunikuoja su žiūrovais ir puikiai išlaiko jų dėmesį iki pat filmo pabaigos.

Festivalio prizus gavo dar du filmai. Simboliška, nes šie kūriniai abu parodyti vieno seanso programoje, abu pasakojantys apie vestuves, tačiau tokie skirtingi. Tai Lietuvoje sukurtas  Jūratės Leikaitės „Marti iš jaujos“ ir D.Britanijoje – „Svajonės ir troškimai“. Vienu žodžiu nusakoma tema – vestuvės, toli gražu neatspindi šių be galo skirtingų filmų stilių. Pirmiausia jie skiriasi savo vaizduojamu laikmečiu: Pirmajame atkuriamas senovės lietuvių mitologinis – pasakų laikotarpis, o D.Britanijos filme - šiuolaikinis. Laiko skirtinumas įtakoja ir filmų tempo, įvykių ritmo skirtumus. Taip pat laikmečio paveiktas ir kūrinių tekstas. „Marčioje iš jaujos“  naudojama mitologinė, sakminė kalba, laikomasi liaudies pasakos plano. Tuo tarpu „Svajose ir troškimuose“ naudojama šiuolaikinė, kasdienė – buitinė šneka su visais savo „žargonais“. Šie du skirtingų technikų filmai smarkiai įtakoti kultūrinių skirtumų. Nors tokie skirtingi, abu buvo įvertinti apdovanojimais.

Taip baigėsi 2006 metų festivalis „Tindirindis“, ir urviniai žmonės perštinčiomis akimis, tačiau sužadintu smalsumu, pradeda eiti savo keliu civilizacijos link...

 

     

 

 

 

Komentarai