Po festivalio. Pažvelk, tai laikas

Visi tarptautinio dokumentinių filmų festivalio Vilniuje filmai buvo apie laiką, kuris eina per planetą ir vieną šalį - Prancūziją ar Lietuvą .Ypač patiko laikas prancūzų režisieriaus Nicolas Phillibert'o filmuose: jis labai tąsus, susmulkėjęs į akimirkas,kurių kiekviena gali gėrėtis, nes jauti - ji sruvena į amžinybę. Nebėra didžiųjų ir mažųjų akimirkų, viskas, ką žmogus daro, yra esminga. Nebereikia jokių vaizdą iki apibendrinimo pakeliančių žodžių, nes ilgu kameros stebėjimu, vaizdo ir garso tekėjimu pasakoma viskas. Netgi apie ateitį, jeigu į filmą „Gyvūnas, gyvūnai“ pasižiūrėsime ne vien kaip į zoologijos muziejaus rekonstrukciją,o pagalvosime, kad žemę iš tikrųjų gali ištikti katastrofiškas likimas, ir tada visi būsime naujoviškoje Nojaus arkoje - antropozoologijos muziejuje.

Lietuviškų dokumentinių filmų laikas suskilęs: vieni gaudo praeitį, kiti stengiasi žengti į koją su dabartimi. Ieškant šių dienų žemiškiausias yra Julijos ir Rimanto Gruodžių filmas „Brasbendas“. Filosofiškiausias - Audriaus Stonio „Ūkų Ūkai“, jau vainikuotas ir tarptautinio kino festivalio Bilbao (Ispanija) pagrindiniu prizu.

Negaliu sutikti su anotacija, kad filmas „Brasbendas“- „apie paprastą ir sunkų kaimo moterų gyvenimą“. Išlepusio miestiečio akimis kaimo gyvenimas apskritai sunkus, nes reikia daug ir visą laiką dirbti. Išlepęs kaimietis - potencialus miestietis, gal net ne Lietuvoje. Neveltui viena filmo herojų sako, kad į dūdų orkestrą ateina tik tie vaikai, kurių namuose šeima gerai susigrojusi ir vaikas nesėdi be darbo. Mažyčiai darbai, bet nuo jų ir prasideda gyvenimo muzika:surinkti vištų padėtus kiaušinius,sunešti malkas, pagirdyti žąsis. Visas filmas sudėtas iš mažų darbelių ir dūdų orkestro repeticijos garsų.Pagrindinė veiksmo vieta- keturklasė kaimo mokyklėlė, herojai- dūdų muzikos mokytoja Ligita Kivyliūtė - Bilevičienė ir dūdorės mokinukės. Perekšlių ir Sujetų mokyklų orkestras „Saulutė“savo prisistatymą pradeda nuo bažnyčios. Išpažintis ir komunija šioje bendruomenėje tebėra tokios pat natūralios gyvenimo tradicijos, kaip ir šiukšlių valymas prie mokyklos, pagalba tėvams per bulviakasį ar karvės melžimas ganykloje. Darbo ir maldos šventumo idiliją sugriauna nuolatiniai vyrų kleketavimai alaus bare  ir svečiai iš Olandijos, kurie moko mūsų dūdores taisyklingo kvėpavimo, Kadrai ilgi, statiški, laiko daug, nesa gyvenimas bėga horizontale ir nuolat pasikartoja: arba dūdos, arba darbas. Kartais paraleles jungia garsas, labai raiškiai įrašytas V. Kazlausko.Kol pienininkė tikrina pieną, už sienos jau pučia dūdas vaikai. Ne kartą filme erdvė įgyja garso gylį.

Operatorius A.Kemežys atvirai triūsia sau filmavimo kamera- stato kadrą. Operatorius R. Gruodis mato platesnę erdvę , todėl kolegą palieka stambiems planams - emocingiems, nejaučiantiems kameros vaikų veidams, kaip senuose R. Verbos filmuose. R. Gruodis dabar vienintelis režisierius, kuris į kaimą su kamera važiuoja ne uogauti ar grybauti, o pasižmonėti,įsiklausyti į kaimiečių šnektas ir bėdavones.Jo vaizduojamas kaimas keistos būsenos: lyg ir kuriasi naujas, bet prie alaus tebedvejoja senas. Seniai mūryti tvartai ir medinės, nors vis palopomos ir išdažomos kaimo mokyklėlės gyvena paskutines dienas. Mokytojai dirba, dūdos groja M. Mikutavičiaus optimistinę dainą. Žvali, graži mokytoja niekur nesiruošia išvažiuoti, nes nuo vaikystės „čia pažįstami visi takeliai“.

Kadaise Šiauliuose, mano gimtojoje J.Janonio gimnazijoje, buvo įkurtas merginų dūdų orkestras, drebinęs visą miestą. Bet mergaičiukės su dūdomis Perekšlių mokykloje, Panevėžio pašonėje? Iš kur tas potraukis, jeigu ir vaikų klasėse tik po tris-keturis? Viskas prasidėjo nuo vienos senos dūdos : rado palėpėje, ėmė čiupinėti, po to mokėsi groti. Šiandien iki tobulumo betrūksta vos kelių instrumentų. Paralelė – prancūzų filmas „Būti ir turėti“(rež. N. Philibertas) ,kuriame irgi vienas kaimo mokytojas su pradinukais pažinimo kalnus įveikia. Jis nuolat kalbasi su vaikais ir su tėvais, moko ir mokosi sunkaus gyvenimo meno. R. Gruodžio filme mokytoja tik muzikuoja, o jeigu pluša kieme, tai tik su savo vaikais. Tėvai tik patrepsi: “Šakar makar duok ragaišio, kur katytė vakar maišė“‘. Kaimynė šaukia kaimynui:“Kur Dambrauskas su arkliu“? Visur mašinos, kombainaiir dvejojimai: „Ant skardžio kabarojamės. O kas bus, jei kitąmet nudribsime“? 

 „Ūkų Ūkai“ skendi filosofiniuose ūkuose. Režisierius A. Stonys dažnai savo filmuose žmogaus kūnui ir sielai suranda ypatingas sąsajas. Šįkart jas apnuogina laikas, net stambiu planu. Kiekvienas savaip galynėjamės su laiku: vieni pagal madą „grožio fabrike“, kiti už jos ribų kopia į gyvenimo kalną. Daugelis iš pradžių kovoja: meta antsvorį, mankštinasi, vejasi jaunystę. Paskui norom nenorom aprimsta: kiekvienas gyvenimo metas turi savų malonumų.Senatvė irgi. „Ūkų ūkai“ išmintingas filmas apie susitaikymą su savimi ir kosmine tvarka. Maištininkams jis vargu ar patiks., nes režisierius jau nebe mėto, o renka akmenis.

Iš televizijos laidų išaugęs Liudvikos Pociūnienės ir Petro Savickio filmas „Pažvelk, tai Vilnius“ yra lyg per vidurį tarp žemės kvapo kupino „Brasbendo“ ir pasaulio pradžią primenančių „Ūkų ūkų“. Jame labai paprastai, kasdieniškai šneka trys garsūs dabarties fotografai: Antanas Sutkus, Romualdas Rakauskas ir Algimantas Kunčius- apie Vilnių ir fotografiją. A. Kunčius kažkaip drovėdamasis prisipažino, kad jį užklupo netikėtai ir privedrtė kalbėti apie niekniekius. Jis mano, kad apie meną turi kalbėti kiti, ir labai rimtai - filosofiškai, menotyriškai, kritiškai. Be reikalo. Filmas tuo ir įdomus, kad fotografai kalba spontaniškai, ne iš rašto, emocingai prisimena savo jaunystę Vilniuje. Ir kaip skirtingai... R. Rakauskas tada skraidė po Vilniaus kalnus, laipiojo į varpines, landžiojo po palėpes, A.Sutkus gaudė žmone`s gatvėse ir vos neiškrito pro langą į Gedimino prospektą, A. Kunčius paslapčia spausdavo vieną momentą po kito ir gūžėsi nuo budrios, nuolat stebinčios jį akies. Trys vienmečiai, palikę visiems laikams anųjų laikų Vilniaus kasdienybę ir šventiškumą. Kitų Vilniaus įvaizdintojų seniai nebėra- J. Čechavičiaus , S. Fleury‘io, J. Bulhako. Tai nebylioji, su iškalbingomis fotografijomis Vilniaus istorijos pusė. Yra ir dar vienas kitas fotografas, garsus ne tiek fotografija, kiek užfiksuotais Vilniaus istorijos momentais.: du pasauliniai karai, potvynis Vilniuje, miestas iš lėktuvo. Įvykiai filmo idėją nuveda į šalį. Atrodo, geriausiai pavyko trijų „nebylių“ ir trijų šnekiųjų fotografų dialogas. Yra ir tarpininkas- P. Savickis su montažo kalba. Atskiri fotografijų fragmentai išdidinami ir pritraukiami. Prabyla fotografijų pakraščiai, detalės, atsitiktiniai žmonės. Tam ypač dėkinga A.Kunčiaus fotografija, neseniai ištraukta iš archyvų ir parodyta Nacionaliniame istorijos muziejuje. Filmo autoriai, be abejo, turi teisę dekonstruoti  užfiksuotus vaizdus, bet ar šis „langelių“ vaizde metodas visada pasiteisina? Mėginta ir įgarsinti: karo metų fotografijas lydi gaisrų ūžesiai ir spragesiai. Miestas kalbinamas visaip, bet jis tyli. Jis žino:matė tiek, kad bet kieno sąžinė galėtų sudrebėti.

A.Tarvydo filmas „Prikelti laiką“ ir S. Beržinio juosta „Tremties ainiai“- nepasižymėjo dideliais netikėtumais. Kino juosta „Prikelti laiką“- apie Nacionalinį istorijos muziejų ir jo restauratorius-konservatorius. Anksčiau panašūs filmai buvo vadinami mokslo populiarinimo, dabar- veikiau reklaminiais.Gražus, statiškas kadras, ryški šviesa, iškalbingos detalės - kelias per muziejaus ekspoziciją, skambant televiziškam Juozo Šalkausko balsui(tekstas Gražinos Gleiznienės). Kai kadre atsiranda restauratoriai, filmą pagyvina sinchronai. Ypač įdomūs pasakojimai apie tekstilės ,medžio, popieriaus restauravimą. Antroji filmo dalis - „japoniškoji“.Apie Japonijos dovanotą naujausią techniką ir ką ji gali. Filmas baigiamas optimistiškai: įveiksime laiką.

Režisierius S. Beržinis žiūri pesimistiškiau: į Čiornaja Padina kaimą Saratovo srityje, Rusijoje nuvykta pavėluotai. 1861-1863 metų sukilėlių palikuonys prisimena lietuviškai vos vieną kitą žodį ar dainelės nuotrupą. Prisiminimai suskyla į dvi dalis, kai pasirodo iš anų laikų Čiornaja Padina tremtinių kilęs žinomas JAV verslininkas Juozas Kazickas su žmona. J.Kazickas nuveda pokalbį į šių dienų politiką, naftos verslą. Filmas ima lėtėti ir visai nutrūksta. Režisierius per pristatymą prisipažino, kad tai –ne galutinis variantas. Viskas tikslu ir užbaigta buvo A. Matelio retrospektyvoje. Čia išryškėjo ir jo, ir visos mūsų kino dokumentikos skrydžiai per laiką.

Nuotraukose kadrai iš filmų "Brasbendas" (1), "Ūkų ūkai" (2), "Pažvelk, tai Vilnius" (titulinis, 3 ; Algimanto Kunčiaus nuotr.), "Tremties ainiai" (4).