„Prieš parskrendant į Žemę“ turas po Lietuvą: tegu lieka klausimų (iš susitikimo su režisieriumi Arūnu Mateliu filmo seanse)

„Simboliška, kad prizas atiduodamas muziejui prieš jo kelionę pas žiūrovus, nes kai vyksta filmo akistata su žiūrovu, visi prizai netenka prasmės. Nėra jokio skirtumo, kiek apdovanojimų yra gavęs filmas. Seanso metu žmogui svarbu, ką jis pats gauna per tą filmo valandą“.

 

Tokiais žodžiais trečiadienį, balandžio 11 dieną Arūnas Matelis palaimino Amerikos režisierių gildijos apdovanojimo, pelnyto Los Anžele, perdavimą Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui bei filmo prizininko „Prieš parskrendant į Žemę“ turą per 16 Lietuvos miestų.

 

Turas prasideda penktadienį, balandžio 13 dieną. Prizą muziejaus direktorei Reginai Lopienei  režisierius perdavė turo išvakarėse kino teatre „Coca Cola Plaza“ žiniasklaidos akivaizdoje. Filmą po Lietuvą lydės televizijos reportažas iš Los Anželo, kur vasario 3 dieną Arūnui Mateliui buvo įteiktas Amerikos režisierių gildijos (Directors Guild of America – DGA) apdovanojimas „Už išskirtinius režisūros pasiekimus“. Pats Arūnas Matelis pasižadėjo važinėti į susitikimus su žiūrovais įvairiuose miestuose.

 

Filmo „Prieš parskrendant į Žemę“ platinimu Lietuvoje rūpinasi Arūno Matelio studija „Nominum“, o ne kokia speciali kino platinimo firma. Mat režisierius patyrė, jog kino platintojai nepasitiki dokumentika ir, atidavus filmą platintojų žinion, jis būtų parodytas vos keliose pagrindinėse šalies kino salėse, kurias galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. „Nominum“ platinamas filmas „Prieš parskrendant į Žemę“ rodomas 19 salių. „Aš tikiuosi, kad mūsų filmas Lietuvoje tiek pat reikalingas, kiek Japonijoje ar Danijoje“.

 

Tai, kad Arūnas Matelis pats važinėja į susitikimus su žiūrovais, irgi yra rūpesčio filmo likimu dalis. Sekmadienį, Velykų vakarą, jis pristatė „Prieš parskrendant į Žemę“ Palangoje, „Ramybės“ kultūros centre, trečiadienį buvo laukiamas Jonavoje, penktadienį susitinka su Vilniaus žiūrovais, šeštadienį – bendravimas Zarasuose. Režisierius yra suplanavęs 10 tokių išvažiavimų.

 

„Kodėl turėčiau būti su savo filmu tik Vilniuje? Kai užgęsta šviesa, salėje visi lygūs. Žmonės nori susitikimų su filmų autoriais. Kartais būtent susitikimas paskatina juos ateiti į kino teatrą. Mane nustebino pirmi filmo rodymo rezultatai: Velykų vakarą Palangoje – pilna salė. Juk tą vakarą galima ir kitaip savo gyvenimo laiką leisti, mažų mažiausia – margučius daužyti, o žmonės atėjo į kiną“.

 

Susitikimas Palangos „Ramybės“ kultūros centre su Arūnu Mateliu buvo suplanuotas gerokai prieš metus – pernai metų sausio pabaigoje. „Prieš parskrendant į Žemę“ tada buvo neseniai baigtas ir jau pelnęs pirmuosius prizus Leipcigo ir Amsterdamo festivaliuose, Lietuvos Respublikos nacionalinę premiją, Kinematografininkų sąjungos apdovanojimą geriausiam metų filmui („Nominum“ spaudos pranešimuose tai vadinama lietuvišku „Oskaru“). „Ramybės“ kultūros centras tada buvo irgi vos pradėjęs veikti ir mažai kam žinomas. Šalčiai anuomet sujaukė planus ir susitikimas neįvyko. Po to – filmas ėmė keliauti po festivalius ir rinkti prizus: Zagrebas, Madridas, Pernu, JAV. Filmą „Prieš parskrendant į Žemę“ per praėjusius metus pamatė 10 Europos šalių žiūrovai, jis rodytas Japonijoje, Pietų Korėjoje, už Atlanto. Kada gi režisieriui su tokiu visam pasauliui reikalingu filmu rasti laiką Palangai? O per tuos metus „Ramybė“ prisijaukino inteligentišką publiką.

 

Pirmiausia Arūnas Matelis atrado „Ramybės“ kavinę -- tiesiog užsukęs į Palangą, dar be filmo. Ir padarė išvadą, kad „ten net vyno taurę išgerti įdomiau, nei kitur“. Tada ir buvo sutarta rizikinga susitikimo „Ramybės“ kultūros centre data – balandžio 9 d., sekmadienis, Velykų vakaras. Ir, kaip išaiškėjo vėliau – filmo „Prieš parskrendant į Žemą“ turo po Lietuvą išvakarės. Žvalgytuvės.

 

Žemiau – Arūno Matelio bendravimo su žiūrovais Palangoje fragmentai. Vakaro įžangai buvo parodytas 12 minučių reportažas iš DGA apdovanojimų ceremonijos Los Anžele. Pokalbį „Ramybėje“ vedė kino kritikė Rūta Oginskaitė.

 

***

 

R.O.: Kaip jauteisi tada Los Anžele? Ar dabar prisiminei, žiūrėdamas įrašą?

 

A.Matelis: Tuo metu beveik negėriau, tai viską prisimenu. Tie žmonės, kuriuos čia matėm (JAV kino garsenybės – R.O.), vaikšto visai arti, bet nėr kur trauktis – jeigu tavo filmas atrinktas, tai nėra ko sarmatytis. Ir dar laikas – kai Lietuvoje pusė keturių ryto.

 

R.O. Ar neatrodo, kad tai sapnas? Tiki, kad tai realiai buvo?

 

A.M. Nežinau, kas patraukė mane už liežuvio pasakyti, kad padovanosiu savo prizą muziejui. Turiu tą prizą, jis realus. Nežinau, kaip bus, kai trečiadienį jį atiduosiu. Aš tai žinau, kad viskas iš tiesų buvo. Įsisąmoninau.

 

R.O. Filmą pradedi rodyti balandžio 13 dieną, penktadienį. Jis yra apdovanotas 13 prizų. Būtų įdomu sužinoti tavo požiūrį į tą skaičių.

 

A.M. Viskas taip supuolė. Dabar gal reikėtų sukurti istoriją, bet viskas labai paprasta. Mes atsisakėme dirbti su distributoriais, nes jie netiki, kad filmą galima parodyti daugiau, nei keliuose miestuose ir ilgiau, nei minimalų laiko tarpą. Ryžomės platinti filmą patys ir tikime, kad padarysime daugiau, negu jie.

 

Atrodytų – pradedam 13 dieną, penktadienį, niekas nieko nebijo ir labai gražu. Bet mes skaičiavom kitaip. Baigėsi „Kino pavasaris“, o mūsų publika ta pati beveik – todėl turėjom duoti žiūrovams atsipūsti bent savaitę. Ir pradedam. Čia daugiau marketingo, ne prietarų dalykai.

 

R.O. Įkūrei vieną pirmųjų Lietuvoje nepriklausomų kino studijų „Nominum“ ir esi vienas tų lietuvių kino režisierių, kurie pradėjo ieškoti partnerių užsienyje, daryti koprodukcijas. Kodėl taip drąsiai, ryžtingai to ėmeisi?

 

A.M. Jeigu Lietuvoje lėšų kinui neužtenka, tai arba reikia jo nedaryti, arba... Kaip sakydavo mano mokytojas Henrikas Šablevičius, „kuo skiriasi režisierius nuo kito žmogaus, jeigu jie būtų musės – šiaip musė įkrenta į pieną ir paskęsta, o režisierius tol spardosi, kol suplaka sviestą ir išlipa“.

 

Kodėl reikia koprodukcijos? Ne vien dėl to, kad Lietuvoje kinui lėšų trūksta. Trūksta ir žmonių. Prodiuserių, montažo režisierių, asistentų. Bendradarbiavimas praturtina, ir mane, ir juos. Yra sakoma, kad prodiuseriai, kurie duoda pinigus, pareiškia ir reikalavimus turiniui. Darydamas „Prieš parskrendant į žemę“, bendradarbiavau su vokiečių, prancūzų studijom, televizijos kanalais ir nieko panašaus nepatyriau.

 

Lietuvos lėšų dalis šitam filmui – 22 procentai. Beveik viskas grįžo mokesčiais, galima sakyti.

 

R.O. Vadinasi, Lietuva šitą filmą gavo už dyka, o didžiuojasi, kad jos vardas garsinamas.

 

A.M. Kai suradau užsienio partnerius, Lietuvoje man pasakė, kad finansuos šitą filmą tik kitais metais. Užsienio partneriai nesutiko bendradarbiauti tokiom sąlygom. Ten irgi buvo visokių nesusipratimų, konfliktų, ir aš jau nebetikėjau, kad kada nors kas nors pajudės, pasakiau, kad nedarysiu šito filmo, tiek to, aš ir taip jau keli metai vaikštau su scenarijum, nereikia, netikiu ir nenoriu. Ir vieną dieną mano prodiuseris vokietis pasakė: „Viskas, finansavimas yra. Pradedam“. Tada aš rizikavau savo turtu, užstačiau jį bankui, paėmiau paskolą ir ėmėme dirbti.

 

***

 

R.O. Ar yra šitoje salėje žmonių, mačiusių Henriko Šablevičiaus filmus? Arūnai, prisimink savo mokytoją, jo kiną.

 

A.M. Henrikas Šablevičius maždaug prieš dešimtmetį važinėjo po Europos festivalius, retrospektyvas su lietuviškos poetinės dokumentikos programa. Ten buvo ne vien jo filmai, bet ir Roberto Verbos, Edmundo Zubavičiaus... Verba ir Šablevičius – tie lietuvių režisieriai, kurie iki šiol stebina Europą savo filmais, savo kalbėjimo būdu. Unikalūs filmai, nuostabios novelės.

 

Paradoksas: iš pradžių tarptautiniuose festivaliuose pasirodė jaunosios kartos filmai – Šarūno Barto, Audriaus Stonio, Valdo Navasaičio, mano. Po to, retrospektyvose – Verba, Šablevičius... Ir kažkas parašė, kad tai „lietuvių poetinės dokumentikos mokykla“. Užsienyje atsirado daugybė žmonių, kurie panoro mokytis toje „mokykloje“. Sakau, nėra tokios mokyklos. Kaip nėra? Mes jau stipendijas gavom, atvažiuojam.

 

Nėra mokyklos. Yra filmai. Ir reikia juos žiūrėti, ką čia bekalbėsi.

 

***

 

Klausimas iš salės: Kodėl jūs pasirinkote dokumentiką, o ne vaidybinį kiną? Ir – ar dar yra prasmė skirstyti kiną į dokumentinį ir vaidybinį?

 

A.M. Dokumentika man tiesiog įdomiau. Net ir žiūrėti įdomiau. Paskutiniais metais aš daug važinėjau ir mačiau nemažai filmų. Tikrai dokumentinių filmų aš mačiau žymiai įdomesnių už vaidybinius. Neįtikėtinos istorijos. Į Amerikos režisierių gildijos apdovanojimą pretendavo filmas „Dirbančio žmogaus mirtis“ – galbūt per daug estetiškas, grožiu pranokstantis bet kokį vaidybinį.

 

Lietuvoje dokumentika nėra populiarus ar įprastas žanras. Prieš kokius trisdešimt metų trumpas dokumentinis filmas būdavo rodomas prieš vaidybinio kino seansus. Būdavo dokumentikos ir televizijoje. Bet pasaulyje dokumentiniai filmai normaliai rodomi, ir jie mėgstami. Tie dokumentiniai filmai, kurie buvo nominuoti Amerikos režisierių gildijos apdovanojimams, surinko milžiniškas auditorijas. Ką tai reiškia? Kad Amerikos žiūrovai mėgsta ne vien skrudintus kukurūzus ir atitinkamą kiną, kuris mums nepatinka. Ten dokumentinio kino žiūrėjimas yra normalus laiko praleidimo būdas.

 

Jeigu man kiltų mintis, kuri tiktų vaidybiniam kinui, aš galbūt rizikuočiau, eičiau tuo keliu. Bet kol kas man patinka tikros istorijos, tikri žmonės. Vis tiek, darydamas dokumentinį kiną, tu pasakoji savo istoriją, o ne tą, kuri įvyko. Tau atrodo, kad tu pasakoji apie tuos žmones, bet iš tikrųjų tu darai kiną apie tai, ką tu išgyveni. Tada žanras nelabai svarbu: ar tai esė, ar novelė, ar poezija. Svarbu žodžiai ir turinys.

 

Visi žanrai niveliuojasi. Vaidybinis kinas nori būti tikras, kaip gyvenimas. O dokumentinis filmas nori būti gražus, kaip vaidybinis.

 

Klausimas iš salės. Ar dokumentikai nepadarė įtakos televizijos publicistika?

 

A.M. Be abejo, televizija daro įtaką dokumentiniam kinui (ne visuomet teigiamą galbūt), ir atvirkščiai. Kas yra realybės šou? Dokumentika. Žmonės, kurie sukūrė realybės šou, suprato, kad šiais laikais žmogui, apsuptam virtualios realybės, reikia duoti „tikrą daiktą“. Tu naršyk po internetą, kiek nori, bet vis tiek pasiilgsi tikro žmogaus tikros emocijos. Kad ta emocija nevertinga – kitas dalykas, bet norisi ją pamatyti. Taip muilo operas pakeitė realybės šou.

 

Televizija daro įtaką visame pasaulyje, bet daug kur yra aiški riba: kur televizija ir kur kinas, o jis – kino salėse. Deja, Rytų Europoje taip nėra. Europa negali gyventi vien iš kino teatrų. Tada jau sunkiau, nes televizija diktuoja sąlygas.

 

Ir man buvo panašiai su filmu „Prieš parskrendant į Žemę“. Sutartis buvo pasirašyta vienos valandos filmui. O televizija turi tinklelį, kurio privalu laikytis: tiek minučių ar tiek, ir jokių kompromisų. Pirmą filmo versiją padariau ne valandos ilgio, o 48 minučių su puse. Vokiečių kompanija, kurioje dirbau, sako mano prodiuseriui: ką darysim, jis sumontavo tik 48 minutes su puse!? Aš nieko nesuprantu ir aiškinu, kad man atrodo, jog taip yra gerai, nieko negaliu nei pridėti, nei atimti. Nieko, sako mano prodiuseris, nepergyvenk, aš bandysiu kalbėtis su televizija. O tai garsūs kanalai – ZDF, ARTE. Viena jų vadovių man buvo sakiusi, kad jai nesvarbu, kiek minučių. Bet net ir ji perspėjo: jeigu filmas netruks 50 minučių, tai turėsim problemų. Nes jeigu filmas truks 50 minučių ir 1 sekundę, ji dar bandys įrodyti, kad filmas – beveik valandos trukmės, o jeigu jis tik 48 minučių, tai teks mokėti baudas. Bet aš ir pats jaučiau, kad filmo ritmas per greitas, tai turėjau progą šiek tiek palėtinti kai kurias vietas.

 

Kai kompanija įdeda į filmą daug lėšų, ji turi teisę pareikalauti tų poros minučių. Bet tai nereiškia, kad žmonės toje kompanijoje yra blogi. Jie protingi, talentingi, jautrūs.

 

***

 

Klausimas iš salės. Japonų medikai, pasižiūrėję jūsų filmą „Prieš parskrendant į Žemę“, sakė, kad jūs išradote vaistus nuo vėžio. Išduokite paslaptį, kokį filmą jūs toliau ketinate daryti – nuo ko vaistus išrasti?

 

A.M. Dabar džiaugiuosi, gyvendamas miške ir apie nieką negalvodamas. Viskas labai banalu – esu didelis tinginys, jeigu tik yra proga nieko nedaryti, tai ir nedarau. (Plojimai.)

 

Na, nesu toks visiškai tuščias, kažkas vis tiek sukasi galvoj, kažką rašau. Bet kol nieko nėra ekrane, tol nėra apie ką kalbėti. Šito filmo scenarijaus pirmas variantas parašytas 2001 metais. Jis baigtas 2005 metais. Ketveri metai su juo. Tai po to galiu porą metų nieko nedaryti, atvažiuoti į Palangą per Velykas. O jeigu kažką privalėčiau, būčiau piktas, irzlus, nenorėčiau bendrauti čia.

 

Po DGA apdovanojimo esu gavęs pasiūlymų daryti filmą, ir daug tų idėjų man išdėstyta. Pirmieji pasiūlė latviai, tiesiog jau rytojaus dieną.  Bet geriau daryti vien tai, kuo tiki – dirbti. kai turi savo medžiagą, o ne kai tau kas nors ką nors pasiūlo.

***

 

R.O. Mes kalbamės prieš filmą, ne po jo. Tai tavo principas. Kodėl jis toks?

 

A.M. Taip, visame pasaulyje įprasta pasilikti po filmo ir atsakinėti į klausimus. Bet po šito filmo... Ir keli kino žurnalistai man sakė, ir aš pats jaučiu, kad tegu lieka tie klausimai, jeigu jie kyla. Geriau nekliudyti tam įspūdžiui, kurį sukuria filmas. Jeigu sukuria.

 

Daug kur esu važiavęs bendrauti su žiūrovais. Net į Islandiją skridom pasikalbėti po filmo, bet kalbėjomės prieš filmą, islandai su tuo sutiko. Ką po filmo režisierius gali pasakyti? Ką galėjo, tą pasakė, ko negalėjo – ką čia bepridėsi. Pasiteisinsi ar kažką išduosi?

 

Ačiū, kad susirinkote taip gausiai. Esu sujaudintas ir labai pagerbtas.

 

***

 

P.S. Filmas „Prieš parskrendant į Žemę“ pasakoja apie vaikus, gydomus nuo onkohematologinių ligų. Jeigu po seanso norima prisidėti prie jų gydymo – nusiųsti atvirutę ar finansinę pagalbą – kontaktus galima rasti www.rugile.com  -- fondą „Rugutė“ įkūrė sirgusios mergaitės Rugutės tėvai, savo gyvenimą pašventę pagalbai vaikams.

 

Parengė Rūta Oginskaitė

 

Tomo Bauro („Lietuvos rytas“) nuotraukose:

 

Trečiadienį, balandžio 11 dieną Arūnas Matelis perdavė savo pelnytą Amerikos režisierių gildijos apdovanojimą Lietuvos teatro, muzikos ir kino direktorei Reginai Lopienei (1,2).

 

Muziejaus direktorės prašymu režisierius pasirašė ant filmo „Prieš parskrendant į Žemę“ afišos (3).