In memoriam Zacharijui Putilovui: Operatorius iš pašaukimo

Rūta Oginskaitė
2007 gruodžio 23 d.

Gruodžio 22 d. mirė Zacharijus Putilovas -- kino operatorius, režisierius, romantikas, bemaž prieš keturis dešimtmečius pradėjęs aistringą veiklą Lietuvos kine. Jis sukūrė nemažai dokumentinių kino juostų, šiandien laikomų neįkainojamu dokumentinio kino metraščiu.

Tarp įsimintiniausių Zacharijaus Putilovo filmuotų darbų – Almanto Grikevičiaus “Laikas eina per miestą” (1966), Arūno Žebriūno “Miške” (1967), Roberto Verbos  “Šventėn” ir “Susirinko visa Lietuva” (1970),  Vytenio Imbraso “Vilniaus madona” (1981), Sauliaus Beržinio “Vėliava iš plytų” (1988).

Jo kamera nufilmavo per tūkstantį siužetų kino žurnalams, jo pavardė -- daugiau kaip šimto dokumentinių filmų titruose (daugelį jų pats ir režisavo). Jis įamžino nemažai teatro spektaklių, vyko į Sibirą filmuoti, kaip iš Irkutsko pargabenami lietuvių tremtinių palaikai, užfiksavo ir Sausio 13-sios tragediją. Be šio darbštaus ir atidaus kūrėjo, šiandien sunku įsivaizduoti Lietuvos dokumentinės kinematografijos istoriją.

Kino mene paprastai žinomi būna režisieriai, o kino operatorius, kurio akimis žiūrovas mato, visada lieka šešėlyje. Tačiau užtenka paminėti vos keletą kadrų, kad prisimintume, ką Lietuvos kinui davė nepaprasto darbštumo Zacharijaus Putilovo asmenybė.

Arūno Žebriūno “Miške” -- tai kinematografinė M.K.Čiurlionio simfoninės poemos versija. Zacharijaus Putilovo kamerai teko “muzikinis” vaidmuo, labai artimas poetiškai operatoriaus sielai. Almanto Grikevičiaus filme “Laikas eina per miestą” Putilovas užfiksavo septintojo dešimtmečio Vilnių – žmones, jau nekaustomus baimės, atšilusius, ir pats miestas – alsuoja, reaguoja, dalyvauja.

Prisimindamas darbą su savo bendraamžiu Robertu Verba, Zacharijus Putilovas pasakojo: “Kai filmavome dainų šventę, visi operatoriai konkrečiai pasiskirstėme, kas filmuos bendrus planus, kas vidutinius, kas su “vežimėliu”, kas stambius. Roberto reikalavimas: filmuok tik genialius kadrus. “Gelžbetoniniai” kadrai – kurie nieko nesako – jam buvo neįdomūs. Jis ieškojo netikėtų, šiltų. Mano kadrai filme “Šventėn” – kur muzikantas eina sėstis į orkestrą, nešinas batais. Ilgas planas. Robertas mėgo ilgus planus“.

Šių metų vasaros pabaigoje – rugpjūčio 29 d. --  Zacharijui Putilovui, draugų vadintam Zoriu, sukako 75 metai. Jis jau sunkiai sirgo. Dar pavasarį, gegužės pradžioje, kai Kinematografininkų sąjunga buvo surinkusi savo narius einamiesiems reikalams aptarti, Zoris jau atvirai atsisveikinėjo su visais, ką tą dieną sutiko. Ir, kaip visada, fotografavo juos, nelabai tikinčius, kad mato Zorį paskutinį kartą.

Sunku buvo tuo tikėti. Zoris – amžinai linksmas, šnekus ir amžinai su kino kamera arba fotoaparatu. Operatorius iš pašaukimo.

Alfredo Pliadžio nuotr.

Komentarai