Po premjeros. Venera be katino

 „Šokanti ant stogų“ panaši į šokančią nuo stogo, nes labai vieniša. Tokių vienišių Janinos Lapinskaitės filmuose dar nebuvo. Eina viena, kalba viena, šoka irgi viena. Vienišumo apogėjus - mažytė figūrėlė po didelio, dar nebaigto statinio skliautais. Šitaip susieti architektūrą ir žmogaus vidinę būseną mokėjo tik Michelangelo Antonionis, kurio „Raudonąją dykumą“ dar kartą parodė 21-asis kanalas. Ir spalvą vartojo kaip signalą - šaltą mėlynumą ir raudoną grėslumą. J. Lapinskaitės filmas pastelinis, švelnus, padūmavęs, tad ir maža detalė - rausvos pirštinės ir rankinė - daug ką pasako apie žmogų ir pavojų.

Pavojai kaupėsi nuo mažens, kai septynerių metų pasimylėjo su vaikinu, kuris pažadėjo, kai sukaks aštuoniolika, ją vesti. Vėliau lipšnus kaimynas darė su ja tai, ką nelabai galėjo suprasti. Dabar vyrų jau tiek daug, kad visi atrodo kaip vienas, bet kiekvienas vertas nors trupučiuko meilės. Lyg išpažintis, lyg psichoterapinis seansas, nes už kadro - gerai iš televizijos pažįstamo psichologo balsas. Kaip ir visi psichologai, jis mėgina sužadinti atmintį, priartėti prie aplinkybių, nuo kurių viskas ir prasidėjo. Toliau viskas riedėjo savaime - kur likimas nuneš. Tačiau klausimas „Ar esi laiminga?“ yra lyg iš prancūzų „kino tiesos“ laikų, kada režisierius Chrisas Markeras su kamera ant peties išėjo į Paryžiaus gatves filmuoti “Puikiosios gegužės“. Iš gausybės interviu sumontavo 6 valandas, paskui sutrumpino iki 2 val. su trupučiu. Ten yra ir interviu su prostitute, trunkantis maždaug tiek, kiek visas J. Lapinskaitės filmas - 25 min. Tiesioginio dokumentinio kino žavesys po pusšimčio metų ištirpo lietuviškos dokumentikos poetiniuose ūkuose. Žinoma, kirba mintis: o jeigu kas Vilniuje dabar portretuotų žmones pokalbiais apie laimę, meilę, viltį ir neviltį? Tegu vaikšto po gatves televizija? Galbūt. Ji tą ir daro, bet paknopstom, priešokiais tarp gaisrų, lavonų ir eilinės valdininkų aferos. Videokamera visą laiką arti veido ar rakto skylutės, bet labai toli nuo žmogaus vidaus.

Režisierė J. Lapinskaitė iš principo tolima kinui, kuris blaškosi tarp žmonių. Ją traukia kitokia kelionių magija, nuo pat pirmųjų filmų - „Iš skruzdėlių gyvenimo“,“Iš elfų gyvenimo“, „Iš avinėlių gyvenimo“(pasitikrinti galite jos filmų retrospektyvoje per LTV2). Vis iš gyvenimo, bet kitokio, kitaip suvokiamo ir kitokia ekrano kalba rodomo. Kino kritikai kartais atrodė, kad ji užsižaidžia sužeistais herojų likimais. Dabar televizija įpratino prie intymumo viešumo arba žaidimo intymumu. J.Lapinskaitės užribių herojų gyvenimas nebestebina. Gal ji ir televizijai turėjo įtakos? Kokiame nors „Sudužusių širdžių klube“striptizininkas gali nesimaivydamas iškloti, kokie užsakymai būna po mergvakarių ir kaip atsipalaiduoja panelės ir ponios. Gal ir jam atrodo, kad visos moterys vienodos? Televizija provokuoja toliau: ar prigis Lietuvoj „čipindeilizmas“?Tokioj „čipindeiliškoj“ televizijos erdvėje J.Lapinskaitei būtų ankšta ir nesmagu, nors ji pati iš televizijos ir gerai išmano jos šiandieninį blizgesį ir skurdą. Ji kitaip formuoja filmo erdvę ir vedžioja po ją veikėjus. Kartais atvirai žaidžia kiną toje erdvėje, kaip filme „Venera su katinu“, net ima interviu, nors klausinėjimai nėra stiprioji jos talento pusė.Perdaug logikos, susitraukia vaizdo erdvė. Kitas pavojus - dirbtinai sukurtos situacijos. Geriausiai sekasi, kai užmiršti, kaip tai padaryta, bet veikia magiškai. Patrauki gyvenimo keliais kartus su veikėjais, ir tik vėliau pastebi, kad viskas virtualu, kaip ir šiandieninėmis medijomis apraizgytas gyvenimas. Kas ką lenkia - gyvenimas režisierę ar režisierė gyvenimą? O gal tai ir klausimas apie šiandieninės dokumentikos metodą? Gal ne tik  dokumentikos? 

 Amerikiečių filosofas Paulius Feyerabendas knygoje apie anarchiją filosofijoje ir gyvenime „Prieš metodą“ rašė, kad karai, moralinių vertybių sistemos griūtys, politinės revoliucijos žmonių reakcijas paveikia taip, kad sunku jas racionaliai paaiškinti. Tada verta ginti principą apmąstymams - viskas galima. O menui? Tuo labiau. Juk iš esmės visa naujoji mūsų kino dokumentika po Atgimimo sukrėtimų eina „prieš metodą“- iškelia į centrą gyvenimo paribius, ieško tikrų žmonių už manekenų, kuriais pasipuošė ne tik parduotuvių vitrinos, bet ir vis labiau teatralizuota, kaukių balius žaidžianti visuomenė. Kai vienos septyniolikmetės studentės paklausiau, apie ką A. Matelio filmas „Dešimt minučių iki Ikaro skrydžio?“, ji atsakė: „Negi namatot? Apie artėjančią pabaigą ir viltį išsigelbėti. Kilsim ir krisim“. Apokaliptinės nuotaikos lydi A. Stonio, Š. Barto filmus. Vakarai tą seniai pastebėjo, mes vis dar nepasiruošę tokiam minties skrydžiui.

J. Lapinskaitė irgi apokaliptiškėja :“Stiklo šalis“, „Našlių pakrantė“, „Šokanti ant stogų“. Filmo „Šokanti ant stogų“  herojė irgi nebeturi kur sprukti - aplink vielinės tvoros, o viduje- nebaigtas įrengti kambarys. Ji kaip Venera be katino. Langas, kurio rėmai atrodo kaip kryžius, visą laiką stūkso už veido. Pokalbis ataidi it išpažintis klausykloje . Lyg J. Lapinskaitės vyro Algimanto Puipos filmo „Nuodėmės užkalbėjimas“ parafrazė. Neveltui vyras pristatė jos filmą „Skalvijoje“. Abu savo naujausiais filmais ir dar naujesniais sumanymais įklimpę į nuodėmės istorijas,  ir bando   jas aiškintis šiuolaikiškai, pasitelkdami psichoanalizę. Keistoka tik, kad iš pasąmonės gelmių šaukiamasi Aukščiausiojo. „Šokanti ant stogų“ sako, kad didžiausia laimė - kalbėtis su Dievu. Prostitutės nuo F. Felinio „Kabirijos naktų“ iki Larso von Triero filmo „Prieš bangas“ ieško Dievo, nes žmonės visi vienodi - nepatikimi. Pamokslaujantys filosofai mus bara, kad praradome orumą ir atsakomybę, atlaidžiai žiūrėdami į gyvenimo painiavas. Bet juk prarandame tikėjimą? Kartais net nebežinome, kur jo ieškoti. Dairomės į evangeliją - liftininkai, prostitutės, narkomanai (tai vis ko nors ieškantys lietuviškos dokumentikos herojai). Karolis Jankus „Jėzų iš Lietuvos“ pamatė nukryžiuotą šiukšlyne. J. Lapinskaitė nemėgsta drastikos, dugnų ir padugnių. Jos Marija Magdalietė - „šokanti ant stogų“- atrodo išgražinta kaip lėlytė. A. Mikutėno kamera visur akcentuoja  grožį Herojė irgi daro tą patį – trylika kartų taisė veidą. Tačiau jos balsas liko vaikiškas. Kontrastas apstulbina. Toliau galvoji: o kas čia tikra, kas griauna šį grožį? Herojė buvo tikra ir net sėdėjome vienoje eilėje per premjerą.