Atgarsiai. Po “Nuodėmės užkalbėjimo” Ruano festivalyje

Lfc.lt skaitytojams siūlome prancūzų kino apžvalgininko Laurent‘o Mathieu įspūdžius po rež. Algimanto Puipos filmo „Nuodėmės užkalbėjimas“. Recenzija buvo paskelbta Ruano Šiaurės šalių kino festivalio, vykusio kovo 5-16 d., dienraštyje. Šiame festivalyje pagrindinių vaidmenų „Nuodėmės užkalbėjime“ atlikėjos aktorės Rasa Samuolytė ir Nelė Savičenko pasidalijo geriausio moters vaidmens apdovanojimą, o filmui atiteko kasmetinis žiūrovų asociacijos „Antras kvėpavimas“ prizas.

Gyvenime būna įvykių, kurie tampa rimta kliūtimi siekti pilnatvės, į kurią visi turime teisę. Pavyzdžiui, moteriai išgyventi meilės nuotykį su dvasininku, tarnaujančiu psichiatrinėje ligoninėje, kurioje gydomas jos vyras. Tačiau neįmanoma valdyti įsimylėjimo iš pirmo žvilgsnio, ir Vika užmezga su Dievo žmogumi tikrą aistringą ryšį, kuris ją tiesiog užgriūva ir ilgainiui pasidaro nebepakeliamas. Galų gale sąžinės graužatis ir kaltės jausmas nugali meilę nusidėjėlę, juolab, kad ji eina išvien su sunkia kūno nuodėme, ir daug kartų pakartojama! Vika ryžtasi susitikti su psichiatre, kuriai duoda tokią užduotį: galutinai išrauti iš jos sielos trauką, kurią ji jaučia tam šventam vyrui, taip, kad daugiau jo nebemylėtų, o gal net pamirštų. Paskutinė viltis. Alternatyvus ir, regis, švelnus sprendimas jaunai moteriai, kuri stengiasi atsikratyti persekiojančių sapnų apie žudymą. „Nuodėmės užkalbėjimas“ sukurtas „Žaibo nušviesti“ dvasioje, tai tikrasis Algimantas Puipa. Šiltos spalvos – raudoni ir aukso atspalviai – apgaubia filmą mistine atmosfera, o aplink veikėjus šie vizualiniai kodai sukuria religingumo aurą. Lietuvių režisierius veikėjų viduje rodo barokinę gėrio ir blogio kovą, o pagrindinę veikėją tarsi panardina į beformę magmą, alcheminio ir sprogstamo darinio šerdį, kuris žlugdo viltis apie emancipaciją ir ribų nepaisymą. Juk virš visų galvų tvyro Vikos vyro Go šešėlis. Išgelbėtas po bandymo nusižudyti – dėl to kaltę jaučia jo žmona – jis toliau gyvena kęsdamas ir proto, ir fizinius padarinius; per filmą keliauja kaip inertiška to, kas uždrausta, figūra. Vien savo buvimu primena Vikai, kad ji atsakinga už blogį, žadinantį jame norą mirti, ir už išdavystę, kai ji pasidavė kito vyro - be to, kunigo - žavesiui.

O kunigas, regis, į krikščionišką moralę žvelgia per didesnį atstumą negu jo ištikima tikinčioji. Išoriškai nereikšminga scena gerai apibendrina jo sielos būseną: jis įžengia į remontuojamą bažnyčią, kurioje tarnauja, pamato plikas, pastoliais apstatytas sienas, ir vieną iš savo padėjėjų, kuris netikėtai vidury griuvėsių užveda jaudinančią religinę giesmę. Jo atsistatymas prasidėjo, o štai Vika pasirenka išdegintą žemę. Puipos požiūrį (nevartokime žodžio „moralė“, nors jis ir tinka tieisogiai religiniam kontekstui) mums palikta išsiaiškinti per dešimt paskutinių filmo minučių. Tai atvira išvada, pagal kurią filmo veikėjos - Vika ir jos psichiatrė – atsiduria paskutinėje ir netikėtoje sandūroje. Puipa patyręs ir dosnus: jis palieka kiekvienam žiūrovui pačiam daryti išvadas ir pasiūlo raktus daliai paslapties atrakinti. Taip pat ir išmuša iš pusiausvyros – o tai, bendrai paėmus, yra labai malonu.

Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė

Filmo kadruose aktoriai Rasa Samuolytė (1), Remigijus Sabulis ir Nelė Savičenko (2)