Po premjeros. Sklaidyti knygą

Toks nuoseklus, ramus ir kone tradicinę lietuvių dokumentiką reprezentuojantis Romo Lileikio filmas „Dangaus šešėlis“ užtaisytas keletu beveik pritrenkiančių paradoksų. Jie nepaslėpti, priešingai, parodyti taip akivaizdžiai ir atvirai, kad galbūt todėl ir nepastebimi, nešokiruojantys. Bet būtent jie, tampantys šios juostos kūrimo esminiais principais, iškelia filmą už lietuvių dokumentikos standartų. Be abejo, lieka mums įprastu tapęs kadro grožis, nespalvotos fotografijos perfekcionistinė kompozicija (operatorius Viktoras Radzevičius čia rodo neįtikėtiną gebėjimą gražiai ir pagarbiai įrėminti-pristatyti kalbančius veidus), ramiai lėtas tempas, tarsi nuoseklus pasakojimas ar pasakojimų pynės, net muzika, regis, daug kur girdėta – nors taip atrodo tik dėl panašumo su daugelių tąsių garsų, nustatančių filmo vidinę dinamiką. Pasirinktas tradiciškas ir net griežtas filmo žanras (režisierius jį įvardino saga) verčia jį tradiciškai ir žiūrėti – bet juo ryškesni tada regisi tie netikėtumai.

Jie prasideda nuo vinjetės – beveik penketo minučių kompiuterinės kiek saldžių vaizdų užsklandos, kuri gali būti naudojama atpalaiduojančiojo masažo ar kitokios relaksacijos kabinete, kuri vėliau keičiama į dar vieną įžangą – Vilniaus vaizdus iš senos kronikos ir – dar viena – mažo kūdikio, imančio krūtį, veidas. Filmas apie ano amžiaus pradžios iškiliausią lietuvių kūrėją prasideda šiandienos kompiuterinės vaizdų kalbos. 

Tačiau toks net įžūlokai – kai įvardini – skambantis įvaizdžių neatitikimas regisi būtinas kaip ta relaksacijos terapija: pamiršti kasdienybę ir pereiti į kitą plotmę, nuteikiančią ramiai meditacijai-stebėjimui. Nespalvota kronika ir Čiurlionio piešiniai – dar viena pereinamoji grandis prie nespalvotų kalbančiųjų žmonių portretų. Tada jau galima pasakoti ir sukti prie intrigos, užmetamos vienu pirmųjų žodžių „šaltis“.

Intriga kaip gerame romane – giminės sagoje: vaikų ir vaikaičių susvetimėjimas, šaltis, draudimai saviraiškai gyvenant po nuolatiniu jau pasitraukusio genijaus vardu ir šešėliu. Pasakojimai, nagrinėjantys tą pačią ar panašią situacijas iš skirtingų liudininkų, kitais aspektais, atskleidžiančiais dar naujesnius, netikėtus (kūrėjo-kūrybos mįslė, žmonos meilės kvestionavimas, pagaliau – toks šešėlio presingas, kuris gali privesti vaiką prie desperacijos, kai į mergaitę nekreipiama jokio dėmesio ar vėliau – net iki noro pasitraukti). Temos perskiriamos Čiurlionio paveikslais, nuotraukomis, piešiniais – filmas net kartoja knygos struktūrą (epizodus galima būtų pavadinti „skyriais“, perskirtais iliustracijomis). Vieni skyriai prasideda netikėtai intensyviai, sušukimu, nustebimu, kiti – jau gresiant monotonijos pavojui ar svetimo albumo vartymo įspūdžiui – fraze, galinčia tapti knygos skyriaus pavadinimu: „Dėdė Povilas“, „Dėdė Jonas“. Bet perskyrimai-iliustracijos – dar viena netikėta ir be galo įdomi medžiaga: Romas Lileikis čia tapo atidžiu tyrinėtoju, suskirstydamas piešinius sekvencijomis, temomis (miegantis žmogus, sėdintis žmogus, paukštis, Dievo tema, statymo tema) ir pateikdamas savas interpretacijas, – man viena didžiausių buvo Salomėjos Nėries eilėraščio „Skrenda neganda juoda“ perbraukimas: neganda neabejotinai pasirodo besąs globojantis kūdikį paukštis, ir „Karalaitės pasakos“  paveikslas vietoje rūstaus tampa šviesiu. Kitais atvejais nuotraukos netiesiogiai iliustruoja kalbą vien epochos rūbų, šukuosenų, madų, papročių antropologija. O prabilus apie kito pasaulio įmanomumą netikėtai pasitelkiamos  Čiurlionio nuotraukos iš Krymo kaip visiškai svetimos terpės: vanduo, uolos, pasiplaukiojimai ir laivo išvykimas – ­tarsi emigracijai į nežinomus krantus. Bet kuriuo atveju sukuriama itin graži kalbos už kadro ir vaizdų kaitos ritmika, leidžianti ir išgirsti, ir įdėmiai stebėti, sukuriama natūrali, lyg paklūstant alsavimo ritmui, vaizdo ir garso dinamika.

Beveik nekvestionuojamai tradicijai priešinamasi ir lengvai pasiekiamu, bet retai pasitaikančiu iššūkiu: filme Čiurlionio muzika nuskamba vienintelį kartą, „pristatant“ Roką Zubovą kamerai iš padangių leidžiantis iki fortepijono klavišų – itin kruopščiai surežisuota kameros kelionė. Kiti garsai – tik japoniškos „Pano fleitos“ meditatyvus skambesys.

Saga vis dėlto baigiama vėlgi savotiška intriga: po kodos (šiandien nufilmuoti varpai, primenantys įžangos kino kronikos varpus) sagos siužetas ir baigiasi, bet pateikiamas dar vienas skyrius, kurį knygos leidėjai galėtų pavadinti „vėliau atrastu rankraščiu“: iš patalpų ir statikos išsiveržiama į reportažinį filmavimą atviroje erdvėje, kur vyksta net kiek komiškos teatralizuotų frazių ir išraiškų lydimos Čiurlionių žemės paieškos. Kur ji, ta žemė – čia ar ten? Štai čia, entuziastingai sušunkama, bet ne, kaimynė paneigia tai. Tai kur?!? Kol vietoje žemės prisikasama prie mito apie Vengriją ir prosenelį ant asilo ir mėlynais akiniais (beveik Užgavėnių vengras). Finalui paliekamas klaustukas – galite tikėti, bet galėjote ir neskaityti, tai antrasis, kone „faulziškas“ finalas, ir jis nebūtinas siužetui. Bet reikalingas nuimti patetiškas natas ir vėl sugrįžti į šiandieną. Režisierius tarsi sulaikė mūsų laiką porai valandų ir po to vėl grąžino į pradžią, kad nebūtų skausminga išeiti iš kino teatro tamsos į dienos šviesą. Tik su klaustuku akyse, idant nebūtų taip harmoningai ramu.

Tačiau man įdomiausias šio filmo paradoksas yra tas, jog jis yra ne apie Čiurlionį. Kad tai labai asmeniškas filmas, kurį kiekvienas gali žiūrėti labai asmeniškai. Tam, priešingai „Forsaitų sagai“, priešlapyje ar subtitrais nepateikiamas genealoginis medis. Tik vardas, pavardė, profesija. Kas jis ar ji kam kitam – galbūt suprasi iš kalbos, bet tam būtina įsitempti ir galbūt turėti papildomos informacijos. Tik šitai – „Da Vinčio kodo“ dešifruotojams, norintiems paveikslo paslaptį įminti iš jame vaizduojamo žmogaus biografijos detalių. Filmo taisyklės kitos ir jis kalba ne apie žvaigždyną MKČ ir po juo gimusius. Jis pasakoja bet kurios ir visai nebūtinai iškilaus kūrėjo giminės istoriją.

Beveik kiekvieno pasakojančiojo kalba itin kinematografiška, jie kalba vaizdais: šviesi vaikystė, rytas, dėdė, skambinantis pianinu ar naktį pažeriantis pro langą saldainių, amžinai susikivirčijantys tėvas ir dėdė, slapta grojama sava muzika. Kiekvienas kalbėtojas taip įrėminamas, kad drauge ir jis tampa atskira savo laiko iliustracija, ir nors filmuota šįmet, daugelis jų regisi atsinešantys į kadrą savojo laiko nuotrauką, po kuria, man atrodo, galėtų būti parašyta „Vilnius, 197...“ (vienintelė  Roberto Verbos įamžinta Valerija Čiurlionytė-Karužienė  atėjusi iš „Kaunas...“). Tai išduoda kalbėsena, apranga, šukuosenos. Todėl ši portretų galerija labai artima pirmajam Romo Lileikio filmui, bandančiam pagauti Vilniaus nuotaikas – „Aš esu“, – nekalbant jau apie šio pavadinimo prasminę sąsają su dabartiniu bandymu pasiaiškinti savo istoriją.

Bet kiekvieno žiūrinčiojo filmą asmeniniu centru galėtų tapti Danutė Karužaitė, net tampanti daugiau nei konkrečia liudininke: tikriausiai kiekvienas galėtų prisiminti savo tetą, kuri žinojo-žino-išlaikė giminės istoriją ir ja dalinasi kaip natūraliai suvokta, išgyventa, prisiminta, o ne mintinai išmokta. Tai tarsi giminės ašis, apie kurią buriasi kiti, nes ji yra tarsi senosios sagos pasakotojas, mito perteikėjas. Vėliau, t.y. jau šiandien, mitas užrašomas, pasižymimas bloknote, įskaitmeninamas, bet tuomet jis netenka pasakojimo tradicijos ir pereina į kitą, rašytinę, tapdamas legenda ar blankiais atsiminimais, juokais, anekdotu. O drauge su tokia pasakotoja imamas kvestionuoti tas pirmasis intrigos žodis „šaltis“, ir ne vien dėl kalbančio žmogaus šilumos. Pamažu imama veržtis iš to „dangaus šešėlio“, nes jau kalbama apie kiekvieno, vienintelio ir nepakartojamo, lyg ir nedidelius, bet be galo svarbius darbus – nuo gimnazijos direktoriaus labdaros iki dėdės klausyto džiazo įtakos. Visa tai pabaigia frazė-vaizdas: senyvas žmogus žiūri pro langą. Gal vieniems tai atrodo kaip beprasmiškai leidžiamas laikas, bet žiūrinčiajam, sako Danutė Karužaitė,  galbūt tai yra „pats didžiausias veikimas“. Ir taip griūna mitas, pažyrantis daugybe dalelių, kurias šiandien rankioja ir bando sudėlioti palikuonys. Siluetai, net jiems patiems nenumanant, išsprūsta iš šešėlio globos ir patys tampa dideli ir šviesūs dangūs.