Atgarsiai. Filmas ne vien apie filmą

Manau, labai gerai, kad Šarūno Barto „Margiris“ nelaimėjo istorinio filmo, skirto Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui, konkurso. Jei, nepaisant šitos nesėkmės, „Margiris“ bus sukurtas, jo neslėgs valstybinio užsakymo karūna, jis neprivalės atlikti reprezentacinio projekto misijos. Filmas galės būti laisvų autorių laisva valia sukurtas kūrinys.

Nors, aišku, negali pasakyti iš anksto, koks jis bus. Net ir pažiūrėjęs Valdo Misevičiaus dokumentinį filmą „Ruošiantis kino filmui „Margiris“(filmas parodytas Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje - red.past.). Kad ir iš labai arti stebėtum kūrybos procesą, vis tiek negalėtum iš jo spręsti apie rezultatą. O čia parodyta tokia darbo pradžių pradžia, kad dar beveik nieko nematyti. Tačiau būtent dėl to žiūrėti gan įdomu, nes filmas atitraukia į kitą gyvenimo ir kino matmenį, apie kurio buvimą neretai ir užmiršti.

Tas kitas matmuo – tai prašalaičiui nelabai suvokiama pirminė materija, kuri yra būsimo kūrinio pamatas.  Ji – kaip tie filme rodomi piliakalniai, ant kurių dizaineris kompiuteryje „užaugina“ pilies trimatį paveikslėlį. Tai faktinė informacija, istoriniai duomenys, kuriuos pirma reikia surinkti, o tik tada jau pradėti darbą. Šiuo etapu pluša kino žmonės, kurie paprastai lieka antrame plane: kuriantys kostiumus, grimuojantys, prodiusuojantys, dirbantys kitus įvairius darbus. Dar vieną kultūrinį klodą sudaro tyliai triūsiantys mokslininkai, istorikai, prie jų šliejasi istorijos mylėtojai, rekonstruojantys viduramžių gyvenseną. Visų jų darbo vertės ir to pragariško proceso, kuris vadinamas kino kūrimu, metafora gali būti grandininiai šarvai, kuriems nunerti reikia ne vieno mėnesio ir šešiasdešimties tūkstančių žiedelių.  

Vis dėlto tai yra ne tiek filmas apie būsimą filmą, kiek pasakojimas apie vieną pamatinių XIV a. Lietuvos istorijos pasakojimų. Didžioji filmo dalis skirta Pilėnų šturmo interpretacijoms, kurias pateikia ir istorikai, ir filmo kūrėjai. Ir toji dalis įdomiausia, ne tik populiariai ir blaiviai pateikianti legendinį įvykį ir asmenybę, bet kartu ir priartinanti tuos žmones, kurie gyvena pasinėrę į praeities tyrinėjimus.   

„Margirio“ autoriai pabrėžia, kad jų tikslas yra ne fantastinis, o istorinis filmas, todėl jie siekia maksimaliai atkurti autentiką. Kita vertus, kai Bartas kalba apie valios pareiškimą mirtimi ar viduramžių karą kaip neatsiejamą būties dalį, supranti, kad tau niekas nepakiš paprastos iliustracijos. Scenarijaus autorius Marius Ivaškevičius priduria norįs taip perteikti pilies apgulties siaubą, kad žiūrovai jį pajustų fiziškai. O, Barto kino atveju nekyla abejonių, kad tai turėtų pavykti!

Dokumentinis filmas išėjo dalykiškas, nepretenduojantis į „meną“, ir tai į naudą jam pačiam. Primygtinai nesakyčiau, kad būtina eiti į kino teatrą jo pasižiūrėti. Tačiau filmą tiktų parodyti per televiziją, kad užkamšytų vieną kitą išsilavinimo spragą, atgaivintų nykstantį istorijos jausmą, primintų apie mūsų identiteto šauniai kovingą sudedamąją dalį. Kai regi į rūsčius senovės karius persikūnijusius aktorius ar viduramžių karybos entuziastus, nebesistebi pasakojimais apie lietuvius Afganistane, kurie sėda ant motorolerių teužsivilkę neperšaunamas liemenes ir važiuoja gąsdinti talibų.

Ir, aišku, gali kiek geriau suvokti, ką jaučia bet kuris kūrėjas, nerimastingai žvelgdamas į tuščią popieriaus lapą. Atrodo, dar niekas čia rimtai nedirba, nefilmuoja jokių batalinių scenų, dailininkas metru matuoja orą – kaip šitame plyname lauke reikės pradėti darbą? Vis dėlto vaizduotėje jau regiu vieną būsimo filmo intertekstą iš paties Barto kūrybos – tai yra filmo „Septyni nematomi žmonės“ liepsnojančią pabaigą. Nuojauta kužda, kad Pilėnų istorijos finalo įspūdis turėtų būti toks pat neblėstantis.