Atgarsiai. Neartikuliuotų minčių pusvalandis

Gediminas Kukta
2009 sausio 2 d.

Gruodį prabėgusiame penktajame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (VDFF) tarp septynių naujų lietuviškų premjerų buvo pristatytas ir jaunos režisierės Dovilės Gasiūnaitės trumpametražis filmas. Kino pasaulyje režisierė nėra naujokė: autorės dosjė aptiksi ir vaidybos studijas Vilniaus muzikos akademijoje, ir režisūros studijas Čekijoje, ir scenaristų kursus, netgi meistriškumo pamokas pas prancūzų kino madoną Jeanne Moreau. Negana to, ji buvo atsakinga už aktorių atranką naujausiai Valdo Navasaičio juostai „Perpetuum mobile“, be to, dirbo režisieriaus Kristijono Vildžiūno asistente. Žodžiu, yra susipažinusi su kinematografine virtuve. Jos pačios filmografijoje – jau keli filmai. Gaila, pirmuosius trumpametražius šiandien kažin ar kur pamatysi. Taigi pirma pažintimi su Dovile Gasiūnaite kaip režisiere man ir tapo dokumentinė juosta „Šiaurės pavasaris“.

Poetiškas pavadinimas gerokai apgauna. Poetiškų vaizdų čia mažai. Pavasario taipogi. Yra sunkvežimis ir jo vairuotojas, purvino sniego pakelės ir kažin kur vingiuojantis kelias. Vairuotojas priverstas kažką kalbėti už kameros „pasislėpusiai“ režisierei (ji ir filmo operatorė). Norima pasakyti kažką svarbaus, tačiau žodžiai stringa, savikontrolė neleidžia visiškai atsiverti. Monologas nutrūksta, žiūrovas vėl priverstas stebėti naktinius žibintus, keltą, kitus sunkvežimius. Tarp šių kadrų įsiterpia epizodai su vairuotoju, skambinančiu fortepijonu. Toliau vėl kalbama – lyg varžantis. Dėliojasi istorija – Lietuva, studijos konservatorijoje, mokytojo darbas, prasidėję Nepriklausomybės metai, pokyčiai, vaikai (kai apie juos kalbama būtuoju laiku, pasijunti nesmagiai). Punktyriškas pasakojimas taip ir nesusidėlioja į vientisą vieno žmogaus gyvenimo istoriją. Epizodai montuojami kažkaip be polėkio, pats kameros (žinoma, skaitmeninės) darbas prašosi įdomesnių rakursų. Čia toks režisūrinis sprendimas, kas nors pasakytų. Minimalistinis skaitmeninės eros stilius, dokumentikos dabartis ir ateitis. Pinigų trūkumas, pridėkime.

Iš tiesų filmas gali pasirodyti įdomus ir, sakykime, prasmingas tiek, kiek pats žiūrovas įdės pastangų, kiek norės klausytis ir pabandyti susidėlioti akcentus. Juk galima kalbėti apie simbolišką kelią ir šiandieninio lietuvio (universaliai kalbant, lietuvių) emigranto situaciją. Tokių lietuvių ir tokių „kelių“ tūkstančiai – rodos, jokio skirtumo, ką nufilmuosi: ar Anglijos gamykloje dirbančią mokytoją, ar Ispanijos braškių laukuose vargstantį inžinierių. Galima tai interpretuoti ir kaip istoriją apie Žmogų ir jo Kelią: filmo pusvalandis laisvai leidžia prisigalvoti nebūtų istorijų. Nors, kita vertus, iki tokių poetiškų apibendrinimų filmui pritrūksta kadro estetikos ir aiškios autorės pozicijos filmuojamo herojaus atžvilgiu. Pavadinti trumpametražį filmą savalaikiu, aktualiu, apmąstančiu emigranto dalią irgi neišeina: kukli trukmė neapčiuopia temos gilumo. Taip pusvalandis ir pralekia su pagreičiu, kaip koks sunkvežimis. 

 

Kita nuomonė apie režisierės Dovilės Gasiūnaitės filmą  „Šiaurės pavasaris“ - kultūros savaitraštyje „7 meno dienos“, kino kritikės Živilės Pipinytės straipsnyje „Filmai apie nematomus žmones“:

 

http://www.7md.lt/lt/2008-12-19/kinas/filmai_apie_nematomus_zmones.html

Komentarai