Po premjeros. Tiesiog Šarka

Sostinės „Skalvijos“ kino teatre prieš savaitę įvyko dokumentinio filmo „Šarka2“ premjeriniai seansai. 

 “Šarkos2” autorius Mykolas Vildžiūnas iki šiol dirbo antruoju filmų režisieriumi . Sostinės ir ne tik kultūrinėje erdvėje jis labiau žinomas, kaip viešų ar uždarų renginių sumanytojas bei režisierius (dirbo “@Hoffman_Spragtukas“ kūrybinėje grupėje).

Trumpametražio dokumentinio filmo „Šarka2”  pavadinimas (nors matematikos niekada nemėgau) lengvai leidžiasi interpretuojamas, bent jau dvejopai. Pirma - ankstesnis šio filmo variantas buvo M. Vildžiūno vienas atsiskaitomųjų darbų studijų metais, o tęsinį jis brandino kelis metus, nes jautė turintis daugiau ką papasakoti. Antra -  filme fiksuojamas  Beno Šarkos gyvenimas užkulisiuose ir prieš auditoriją.

Filmo privalumas –  įdomaus personažo pasirinkimas. Benas Šarka yra žmogus avangardistas, netradicinis menininkas, rengiantis performansus, „ARS (agurkų rauginimo stoties) atstovas, teatro trupės GLIUKAI trupintojas“. Asmeniniai pomėgiai: „trupina kultūros lemputes, kad būtų tamsiau“. Padeda „įvairių tautų, lyčių ir amžiaus gyvūnų ir žmonių bei augalų atstovams.“ Tokią informaciją ir dar daugiau gali rasti kiekvienas, besinaudojantis „Facebook“ privalumais.  Aš pajutau didelę simpatiją filmo personažui dėl dėvimų marškinėlių su Wong Kar-wai‘aus filmų pavadinimais „In The Mood For Love“ („Meilės laukimas“ ) bei „2046”.

Filme nėra  lietuviškam kine dažnos meditacijos ties vieniša šakele, blaškoma vėjyje, ar lietaus upeliu, nubėgančiu per langą. Nors pirmi kadrai su Šarka prie Baltijos jūros kiek prailgsta, tačiau perėjimas prie jo pasirengiamųjų menui darbų neleidžia nugrimzti į miegą. Kaip ir ritmą bei nuotaiką diktuojantis garso takelis (paties Šarkos išgaunama muzika performansų ir ne tik jų metu).

Nuotaiką kelia garsūs Beno svarstymai apie iš atliekų konteinerių renkamas medžiagas, paties Šarkos vadinamas „jaukiomis šiukšlėmis“, „ne kinietišku šūdu“. Tokio turto prisirinkęs, jis vaikšto po Klaipėdos senamiestį, kalbina žmones, fotografuojasi su paauglėmis, kurios bando „išgauti“ kuo seksualesnius kadrus. Turbūt irgi kokiam viešam tinklapiui. 

Filme taip pat užfiksuota vėlyviausia Šarkos paroda , kur eksponuojami paukščiai, sukurti iš tų pačių „jaukių šiukšlių“, „ne kinietiško šūdo“, kuriuos, galbūt, nupirks močiutė milijonierė, nes prieš mirtį labai gerai pirkt paukščius.

Žiūrint „Šarką2“ yra už ką girti operatoriaus Audriaus Kemežio darbą. Jo užfiksuotas paros metas gramzdina į melancholiją. Subtilias spalvas išgaunantis apšvietimas paskutinio Šarkos performanso metu arba vertikaliai vandenį skrodžianti baidarė, leidžia trumpam atitrūkti nuo realybės. Visų nuotaikingų epizodų neišvardysi – jų filme daug.

Šarką, beje, sunku neoriginaliai nufilmuoti - jis nuolat lankosi, ten, kur beveik niekas neina,  stovi ant tilto prie traukinio bėgių, kad pajustų pravažiuojančio traukinio jėgą.

Ir kitiems kino kūrėjams linkiu kantriau pasieškoti originalių personažų. Kad ir tų, kurie kasdien zuja po Pilies gatvę.