Atminimas. Lietuvos kino pradininkui, tūkstančių kino kronikos metrų autoriui Stasiui Vainalavičiui -100

Kovo 28 d. Lietuvos kino pradininkui, operatoriui Stasiui Vainalavičiui (1910.03.28 – 2007.10.21) būtų suėję 100 metų. S. Vainalavičiaus atminimą pagerbsime pirmadienį, kovo 29 d. 18 val. Lietuvos kinematografininkų sąjungoje. 

Šis kinematografininkas nugyveno ilgą gyvenimą, buvo gyvas savo šalies skausmingos istorijos liudininkas. Stasys Vainalavičius kino mokslus – kino operatorių kursus baigė 1931 m. Berlyne, UFA studijoje. Kolegos vokiečiai, su kuriais besimokydamas ir dirbo, kalbino jį vykti UFA korespondentu į Kiniją, bet jis patraukė į Lietuvą. 4-ojo dešimtmečio pradžioje jis ypač daug dirbo – filmavo siužetus kino bendrovei „Lukšys ir Co“, kurie buvo rodomi kino teatruose Lietuvoje ir siunčiami į JAV, parodyti tenykščiams lietuviams.

S. Vainalavičius dirbo su Stasiu Ušinsku, Tadu Ivanausku ir kitais, įamžino daugybę šalies politikos ir kultūros veikėjų, nufilmavo svarbius šalies istorijos įvykius, jo kamerai priklauso kronikos kadrai apie Dariaus ir Girėno laidotuves, iškilmingi Justo Paleckio, deja, ištesėti pažadai „parvežti iš Maskvos saulę“. Siužetų, nufilmuotų S. Vainalavičiaus buvo keli šimtai, iš jų apie pustrečio šimto – apie kultūros ir meno žmones. Iš tūkstančių Stasio Vainalavičiaus nufilmuotų kino juostos metrų archyvai išsaugojo tik kelis šimtus.    

Vienas pirmųjų Stasį Vainalavičių, dirbusį prieškaryje, dramatiškais politinių šalies perversmų laikais, Lietuvoje jau atkurtos Nepriklausomybės laikais visuomenei priminė režisierius Saulius Beržinis, iškart po tragiškų 1991-ųjų sausio įvykių sukūręs filmą “Lietuviški kino dienoraščiai”. Montažiniame – dokumentiniame filme apie Lietuvos laisvės siekius ir mūsų kinematografininkų pastangas juos išreikšti režisierius pakalbino ir tuomet primirštą Stasį Vainalavičių. Operatorius “…kino dienoraščiuose” prisimena patį dramatiškiausią jau bepradedančio sutvirtėti Lietuvos kino etapą.  

Jo prisiminimai šiame filme – tai žmogaus savo akimis mačiusio naujojo komunistinio režimo gimimą Lietuvoje ir prievartos prieš kino tiesą prieškario metais liudijimai. “Kai filmavau pirmąjį komunistų susirinkimą, pamačiau, kad jame čekistų sėdėjo daugiau nei komunistų. Tuomet viską supratau – jie viską nulėmė”, - pasakojo S. Vainalavičius.

Operatorius tuomet prisiminė, kaip prieškario kronikininkai buvo priversti filmuoti naujosios valdžios inscenizuojamą gyvenimą. “Mūsų valdžią nuėmė, mačiau tai iš visų filmavimo objektų. Aš gi kronikinis operatorius. Tarkime, nuvažiuojame filmuoti, kaip grūdus veža (reportažas vadinosi “Raudonosios gurguolės”, oper. J. Jonelovičius ir S. Vainalavičius). Tai tas, kam reikia, paskambina vieton ir suorganizuoja filmavimą. Grūdų nėra, tai į maišus šiaudų prikemša. Plakatus nupaišo. Žmones suvaro. Statistai…”, - apie pirmąją “sovietinės režisūros” dokumentiką kalbėjo S. Vainalavičius.

Iš S. Vainalavičiaus išgirdome ir pasakojimus apie iš Maskvos atsiųsto operatoriaus Aleksejaus Lebedevo aiškias direktyvas lietuvių kinematografininkams.

“Kai pasakiau, kad fimuojam “tuftą”, melagystę, taip nebuvo, jis man pasakė: “Tylėk. Turime filmuoti ne tai, kas yra, o tai, kaip turi būti”, - sakė operatorius. Taip gimė sovietų prižiūrėtojų kuruotas melagingas reportažas apie politinių kalinių Lietuvoje išlaisvinimą. Nors S. Vainalavičius buvo nufilmavęs iš kalėjimo išeinančius kalinius, bet A. Lebedevas suniekino jo reportažą – per mažai jam pasirodė Lietuvoje politinių kalinių. Gimė siužetas su daugybe kalinių, pristatytų kaip politinių, nors iš tiesų ten buvo suvaryti visi, kas tik po ranka pasitaikė. Tiesa, šis siužetas – be stambių žmonių planų, S. Vainalavičiui buvo uždrausta juos filmuoti, kad neišaiškėtų sufabrikuoti enkavėdistų kadrai apie neva minias politinių kalinių Lietuvoje.

Per karą Stasys Vainalavičius kurį laiką dirbo operatoriumi, bet buvo įkištas į kalėjimą – iš pradžių vokiečių, nes atsisakė vykti į frontą, o vėliau jį, norėjusį jau bolševikmečiu įsteigti kino studiją Kaune, kažkas įdavė saugumui. S. Vainalavičius, apkaltintas antisovietinių kronikų filmavimu, šešis metus praleido lageriuose. Prie kino kameros jis jau nebestojo, nors dirbo ir kino studijoje.

Kinematografininkų sąjungos vakare prisiminimais apie šį Lietuvos kino kronikos pradininką pasidalins jo artimieji – dukra ir vaikaičiai bei kino operatorius ir režisierius Algirdas Tarvydas.

Vakaro metu bus parodytos ištraukos iš kino dokumentininko Algirdo Tarvydo paskutinio interviu su Stasiu Vainalavičiumi, filmai „Kiti keliauja žvaigždynais“, „Savo praeities beieškant“ ir Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomi paties S. Vainalavičiaus darbai: kino žurnalai „Mūsų Lietuva“ (1938 m.), „Tarybų Lietuva“ (1940 m.), „Kino metraštis“ (vokiečių kronika 1944 m.).

Į vakarą kviečiami visi, neabejingi Lietuvos kino istorijos palikimui.

Lietuvos kinematografininkų sąjungos adresas – Vasario 16-osios 13/ Šermukšnių 1.

Parengė R. P.