Po premjeros. “Tų privažiavusių” kalbinimai

Pakylu liftu, praeinu pro “Forum Cinemas Vingis” įvaizdį praturtinančių plakatų sieną , atsiduriu kavinėje, kurioje žvilgsniu ieškau Ramunės Čekuolytės. Jos dar nėra, prisėdu ir laukiu...Ramunė vėluoja: gal pamiršo? Paiūliau susitikti, nes galvoje kirbėjo keletas klausimų, susijusių su jos naujausiu dokumentiniu trumpametražiu filmu “Panaekhali”. Šis keliolikos minučių darbas pristatytas festivalio “Kino pavasaris” lietuviškų filmų programoje premjerinėje peržiūroje  greta dar dviejų jaunų kino režisierių darbų: Jono Tertelio “14:56” (-ios) ir Miko Žukausko “Ana geraširdė”. O štai ir Ramunė, visa uždususi atskuba į kavinę. Kalbamės...

Pasirodo, filmas “Panaekhali” gimė projekto “Cinetrain 2009” (“Kino traukinys 2009”), inicijuoto rusų jaunųjų kino meninkų, metu. Tiksliau, tai vienas iš penkių trumpametražių dokumentinių filmų, kurtų kino ekspedicijoje, keliavusioje traukiniu per Rusiją, Kirgiziją ir Kazachstaną. Ekpsediciją sudarė 18 jaunų kino kūrėjų iš 15 šalių, kurie buvo susiskirstyti į penkias kūrybines grupes ir sukūrusias penkis skirtingus dokumentinius filmus. “Panaekhali” yra vienas iš  jų.

R. Čekuolytė ėmėsi nūnai itin aktualios ir opios tautinio nepakantumo, nacionalizmo, diskriminacijos temos. Kūrėja neslepia, jog ši tema jai artima ir kylanti iš patirties ilgą laiką gyvenant Maskvoje. Jei Lietuvoje ši tema tėra deklaracijos ar patriotiškai angažuotų radikalų demonstracijos, tai Rusijoje, tiksliau Maskvoje, nepkantumas kitataučiams, ryškiai išreikštas prieš “azijatus” yra visuotinė būsena. Iš jų (t.y. azijatų) nieko gero nesitikėk, jie nieko gero, jie tie, kurie tegali šluoti gatves, jie...jie žiurkės. Ką čia daugiau bepridursi. Filme supriešinami du požiūriai - miesčioniškas “maskvietiškasis”, reiškiant nepasitenkinimą “tais”, apie kuriuos nieko gero nepasakysi, ir pačių “tų”, kurie palieka savas šeimas ir namus vardan geresnio gyvenimo, vardan namo, patogumų, vardan Maskvoj įsikūrusios šeimos. Leitmotyvą  “mes irgi norim normaliai gyventi” lydi ilgesys tėvynei, šeimai, nelaimės nuojauta. Juk “tie” iš ten gali taip ir negrįšti, mat nors ir ne itin išsamūs sociologiniai duomenys byloja, jog žūstančiųjų dėl neaiškių priežasčių ir neaiškiomis aplinkybėmis daugėja. R.Čekuolytė jokiais būdais nenori pravirkdyti žiūrovų, ji tiesiog liudija abipusiai žinomą tiesą - vieni rizikuoja ir palieka savus namus, nes nori normaliai gyventi, kiti lieka, nes nenori palikti savos tėvynės ir namų, o treti nekenčia tų, kurie atvažiuoja, kad geriau gyventų: privažiavo čia visokių (rus. “panaekhali”). 

Nepaisant filmo privalumų: aktuali ir jautri tema, taiklūs prakalbintieji, vis dėlto justi kinematografinė greitakalbė - pasakyti ir parodyti daug per apibrėžtą ir tumpą laiką. Kita vertus,  skubėjimas rasti/prakalbinti/suspėti/nufilmuoti tarsi suteikia filmui autentiškumo, liudijančio, jog tai gyva ekspedicija. Paradoksalu, bet tai, kas įprastu atveju taptų trūkumu, šiame filme tampa privalumu ir nesvarbu, jog tai trumpalaikis tyrimas, įkvepiantis kitus jaunus kino menininkus imtis savų kino žygių. Sėkmės jiems. Lauksim.

Filmą galima pamatyti  kovo 29 d. 16 val. 30 min. kino teatre ‘Skalvija”.