Po premjeros. Kelionė per septynis nuodėmių miestus Kristinos Inčiūraitės dokumentiniame filme

Renata Šukaitytė
2010 balandžio 4 d.

Debiutiniame dokumentiniame filme „7 nuodėmės“ (2010) Kristina Inčiūraitė toliau plėtoja videodarbuose „Skirtumai“ (2003), „Laisvalaikis“ (2003), „Pirtis“ (2003), „Tvarka“ (2004), „Ežerai“ (2004), „Žlugimas“ (2005), „Atnaujinimas“ (2006), „Naftos miestas“ (2008) ir kituose siekiamus atskleisti lietuvių tapatybės, vertybių, socialinio ir dvasinio būvio kaitos nuolatinių permainų ir kitybių laikmečiu diskursus. K. Inčiūraitės darbų nežinančiam žiūrovui šis filmas gali būti neįprastas dėl savo konceptualumo ir diskursyvumo bei Lietuvos dokumentikoje vis dar gana naujos problematikos. Pasirinkdama moteris (dainininkę Rositą Čivilytę ir septynių dvikovių sporto šakų atstoves) pagrindinėmis filmo herojėmis Kristina neapsiriboja moterų problematika. Moterys šiame filme yra tarsi mediumai, atskleidžiantys šiuolaikinėje visuomenėje vis dar gajus lyčių stereotipus bei kintančią tradicinę vertybių sistemą, paremtą septynių mirtinų nuodėmių nugalėjimu. Filmo herojės sportininkės (imtynininkės, rankos lenkikės, fechtuotojos, boksininkės, karatistės, šachmatininkės, stalo tenisininkės), kaip ir Kurto Weillo ir Bertolto Brechto baleto „Septynios mirtinos nuodėmės“ (1933)  pagrindinė herojė Anna (kurią filme atskleidžia dainininkė R. Čivilytė), kasdieną susiduria su individo ir visuomenes (aplinkos) konfliktu, turi įveikti savas silpnybes ir išorinio pasaulio iššūkius. Jos patiria nuolatinę konfrontaciją tarp „silpnojo aš“ ir „stipriojo aš“. Sėkminga sportinė (kaip ir bet kuri kita profesinė) veikla – puikiai iliustruoja „stipriojo aš“ laimėjimą, nes žmogus, negebantis įveikti savo silpnybių, lieka socialiniame užribyje ir patiria dvasinį pralaimėjimą bei nuosmukį – taigi „silpnojo aš“ laimėjimą.   

 

Šiame filme, skirtingai nuo aukščiau išvardintų videodarbų, žiūrovas ne tik girdi herojų balsus, bet  ir stebi jų veidus, kūnus bei judesius. Moters balsas ir vaizdas tampa vienodai svarbiais informacijos nešėjais ir traukos (netgi gėrėjimosi ir grožėjimosi) objektais. Tačiau filme vis dar galime stebėti ir įprastus menininkei kūrybinius elementus – statiškus tuščių interjerų ir peizažų vaizdus, iliustruojamus užkadrinio nediegetinio moters balso. Ypač charakteringi yra sporto bazių interjerų kadrai, kuriuose stebimas neatnaujintas sovietinės infrastruktūros palikimas, nors juo naudojasi jaunosios kartos (nepriklausomos Lietuvos) sportininkės. Tai padeda išryškinti egzistuojantį asmenybės konfliktą su ją supančia socialine, kultūrine aplinka ir atskleisti moters, kaip tam tikros profesinės srities ekspertės, marginalumo visuomenėje arba požiūrio į moterį kaip į konkurencingą profesinės srities atstovę stokos problemiškumą. Šiuo požiūriu ypač stiprus „Šiaulių imtynininkių epizodas“, kuriame stebime labai patrauklius, poetiškus dviejų jaunų imtynininkių dvikovos fragmentus, filmuotus skurdžioje sporto salėje ir stebime dar labiau nusidėvėjusios infrastruktūros vaizdą dušo kabinoje ir persirengimo kambaryje, kuris kontrastuoja su itin estetiškai perteiktomis jaunų sportininkių kūno detalėmis.

 

„7 nuodėmėse“ autorė stebina žiūrovą, atskleisdama nemažai apnuoginto moters kūno, kurio patrauklumą ir stiprumą meistriškai perteikia operatorius Rolandas Leonavičius. Ji taiko kitokią nei videofilmuose matymo ir buvimo matomume konstravimo strategiją, kur moters įvaizdžiai buvo formuojami pasitelkiant tik balsą ir visiškai įslaptinant vaizdo sferą. Jutiminės ekrano erdvės nustūmimas į antrą planą ir dėmesį sutelkia į ekrano užkulisius padėjo įsiklausyti į balso svarbą ir išryškinti jo paveikumą žiūrovui. „7 nuodėmėse“ stipraus ištreniruoto moters kūno matomumas kino ekrane ir jį iliustruojantys asmenybės brandumą atskleidžiantys jaunų sportininkių ir jų trenerių samprotavimai apie tinginystę, puikybę, kerštą, persivalgymą, gašlumą, godumą ir pavydą tampa savotišku „atraktyvaus kito“ konstravimo modeliu – mėginimu sukurti naujus moters įvaizdžius. Šiame filme moteris – aktyvi savo vaidmens atlikėja ir kūrėja. Ji nėra pasyvus reginio elementas, bet matoma ir girdima visuomenės narė. Skirtingai nuo plačioms auditorijoms skirtame kine ir TV laidose komunikuojamų kūno prasmių (geismo ir vartojimo objektas, sėkmės be pasiekimų garanto ir pan.), Kristinos dokumentiniame filme stiprus ir patrauklus moters kūnas atskleidžia vidinę valią ir asmenybės stiprumą bei brandą. Kritikuodama nusistovėjusius skopofilinės žiūros stereotipus, šiame filme autorė pristato jau ne tik girdimą, bet ir matomą moterį.

 

Šis filmas yra performatyviosios dokumentikos pavyzdys, kurioje filmo personažai kuria arba atkuria tam tikrus socialinius vaidmenis ir situacijas. Pagrindinės filmo herojės – dainininkė Rosita Čivilytė, 7 dvikovių sporto šakų atstovės –  nėra tik dokumentuojamos/stebimos joms įprastoje socialinėje erdvėje. Jos atkuria savo (sportininkių ir dainininkės) vaidmenis prieš kamerą, inscenizuodamos dvikovės elementus ir treniruočių epizodus. Dar daugiau, mes girdime sportininkių samprotavimus (garsines improvizacijas) apie jų vaidmenį visuomenėje, jų vertybes, didžiųjų nuodėmių interpretavimą ir pan. pagal režisierės suformuluotas (paruoštas) konceptualias gaires. Nors filmo režisierės ir kitų filmavimo grupės narių nematome ir negirdime, juntame herojų kalbėjimą bei įprastinių vaidmenų atkūrimą „kamerai“. Šiame filme, kaip ir kituose Kristinos darbuose, moterys yra aktyvios socialinių ir kultūrinių vaidmenų bei naujų mitų ir istorijų kūrėjos.

 

Kristinos Inčiūraitės debiutas kine nėra netikėtas, nes ši menininkė ne viename savo videodarbe implicitiškai reflektavo kiną kaip visuomeninių įvaizdžių ir stereotipų formavimo priemonę, pasitelkdama kino aktorių („Ežerai“, „Pirtis“), videotekos darbuotojų („Žlugimas“) komentarus ir prisiminimus bei kvestionavo kino kaip socialinės ir kultūrinės erdvės reikšmę posovietinėje visuomenėje per nudėvėtos kino infrastruktūros statiškus vaizdus („Žlugimas“) ir kultūrinėje periferijoje gyvenančių piliečių komentarus apie kino kaip laisvalaikio leidimo priemonės poreikį („Naftos miestas“). „7 nuodėmės“ savo tematika ir naujais dokumentuojamos tikrovės konstravimo metodais yra gana išskirtinis filmas Lietuvos dokumentinio kino erdvėje. Kristina pasiūlo įvairius šio filmo perskaitymo scenarijus ir lygmenis, todėl šis filmas primena atvirą tekstinę struktūrą, o tai yra jo didelis privalumas, nes verčia kino kūrėjus, kritikus ir žiūrovus permąstyti dokumentinio kino konvencijas ir dokumentinės tikrovės konstravimo strategijas bei atkreipia dėmesį į dokumentikos socialinę ir edukacinę misiją (kuri neretai pamirštama), skatina kritiškai permąstyti dvasines, socialines, kultūrines vertybes ir jų kaitą mūsų visuomenėje. 

 

Balandžio mėnesį filmą galima pamatyti "Skalvijos" kino centre. 

 

Studijos 'Fralita" archyvo nuotr.

Komentarai