Almantas yra kalnas

Almantas yra kalnas.

Galima lakstyti pakalnėmis, panarinus žvilgsnį, galvojant, kad virš tavęs nieko nėra ir nebuvo, arba užsikabarojus ant kalvelės įbesti Lietuvos vėliavą ir vaizduoti nugalėjus didžiules aukštumas, bet tereikia pakelti akis į viršų ir pamatysi lietuviško kino viršukalnę, prie kurios retam pavyksta bent priartėti.

Dabar įprasta viską matuoti. Reitingais, pinigais, žiūrovais, dėl paprastumo paverstais statistiniais vienetais.

Almantas niekada netilpo ir netelpa į įprastinę buhalterinę formulę. Pabandykit išmatuoti  poveikį, kurį padarė jo filmas „Laikas eina per miestą“ visai Lietuvos dokumentikai, arba „Jausmai“ - vaidybiniam kinui. Net ir nerealizuoti projektai, pavirtę legendomis apie nufilmuotas, bet ekrano nepasiekusias nuotrupas, formavo kino jautrumo ir tiesos kriterijus.

Atsimenu 1989 metais Gotlando kino festivalyje buvo rodomas A.Grikevičiaus ir A.Dausos 1968 metų filmas “Jausmai”. Organizatoriai kataloge įvėlė klaidą, apvertė aukštyn kojom du paskutinius filmo sukūrimo metų skaičius ir Švedijos publika filmą žiūrėjo tarsi dabar, 1989-aisiais sukurtą filmą. Žiūrovai nepastebėjo klaidos! Po filmo žmonės atsistoję plojo premjerai - šiuolaikiškam kinui, kalbančiam apie šiandieniniam žmogui svarbius išgyvenimus ir jausmus.

Gali tik stebėtis, bet Almanto filmų nepalietė laikas. Tik pačią kino juostą. Ji pasirodė mažiau atspari - šiek tiek nubluko ir susibraižė.

Kaip ir pats Almantas - tai nelemta koja, tai plaučiai...bet liko laiko nepaliesta kino kūrėjo ašis - tiesos pojūtis ir skvarbus žvilgsnis..

Eikliakojų režisierių šiais laikais netrūksta. Trūksta tų, kuriems kinas ne vien tik verslas arba asmeninių kūrybinių ambicijų patenkinimo poligonas

Man atrodo, kad Almanto kūrybinėje biografijoje svarbiausia ne „Faktui“ plojantys Kanai, ne visi apdovanojimai ir pripažinimas, kurio sulaukė jo filmai, o tiesos ir poetinės kino kalbos kodas, kurį Almantas Grikevičius neištrinamai įrėžė mūsų kine.

Audrius Stonys, kino režisierius

Juozo Matonio nuotr.