Po premjeros. Kur klajoja „Knygnešiai“?

Tuo metu, kai nedarbo, absurdiškų įstatymų, mokestinės priespaudos ujami lietuviai nepaliaujamai ir nesulaikomai migruoja į šiltesnes, sotesnes, stabilesnes šalis, užsienio menininkai „atranda“ šį, vis labiau tuštėjantį, kiek egzotišką užkampį, kur skamba keista kalba ir tebegalioja archajiški papročiai. Dešimties metų patirtis asmenine kelione vainikavo britų menininkas David Ellis ( „Kelionė per Lietuvą“, režisierius Vaidotas Digimas), o airių režisierius Jeremiah Cullinane, susižavėjęs XIX amžiaus lietuvių knygnešiais, pasiūlė prodiuserei Rasai Miškinytei prisiminti, kaip kovoje už spausdintą žodį brendo mūsų tautinė savimonė. Mat Airija, ilgą laiką buvusi Britų imperijos dalimi, praktiškai prarado savo gimtąją, indoeuropiečių kalbų šeimai priklausančią kalbą, o lietuviai, nepaisant draudimų, persekiojimų ir  trėmimų, ją išlaikė. Airijai atgavus nepriklausomybę 1922 metais, airių kalba paskelbta valstybine, tačiau nebeliko, kas ją suprastų, mokėtų, nes žmonės jau įprato bendrauti angliškai...

Taigi, siekiant prikelti išnykusius, pamirštus žodžius, o kartu ir tradicijas, dairomasi įkvepiančių pavyzdžių panašius istorinius kataklizmus išgyvenusių tautų patirtyje. Žinoma, visokeriopai malonu, kai tokiu pavyzdžiu tampa Lietuva ir, suvienijus pajėgas, sukuriamas dokumentinis filmas „Knygnešiai“. Jie - tai nebe tie iš baudžiavos išsilaisvinę valstiečiai, slapta gabenantys Mažvydo “Katekizmą“, „Aušrą“ ar Lauryno Ivinskio kalendorius, o du šiuolaikiniai jaunuoliai: poetas Gearoidas Mac Lochlainnas ir teatro režisierius Albertas Vidžiūnas, kurie bando įsijausti į kadaise gyvenusių drąsiųjų švietėjų vaidmenį. Plaukdami barža Nemunu ar dardėdami palaikiu, bėriuko traukiamu vežimu, lietuvis ir airis dalijasi žiniomis apie praėjusius laikus, kada iš Prūsijos, o dabar – Rusijos buvo plukdomos ne kontrabandinės cigaretės, bet knygos. „Kur dingo Prūsija?”, - teiraujasi kiek sutrikęs užjūrio poetas, stengdamasis susigaudyti klaidžioje politinėje – geografinėje rokiruotėje. „Išnyko”, – su budistine ramybe atsako jo bendrakeleivis. Paradoksalu, tačiau buvusi Rusijos Imperijos provincija, kurią taip įnirtingai bandyta asimiliuoti ir nutautinti, atsilaikė prieš Muravjovo ir visos carinės žandarmerijos puolimą, o tuo tarpu lietuvybę rėmusi Prūsija  dingo iš žemėlapių tarsi jos nė nebūtų buvę... Dar ne kartą teks nustebti airiui, panūdusiam išsiaiškinti knygnešių ir lietuviško rašto stiprybės paslaptis. Šventaisiais paveikslais išpuoštoje bažnytėlėje, svečius pasitikęs kunigas pasakoja apie nelegalaus judėjimo organizatorius – katalikų dvasininkus, vadovaujamus Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus. Airijos bažnyčia pasielgė kitaip, - ji palaikė galingesniojo kaimyno pusę, tautą palikdama likimo valiai. Įtariai Gearoidą nužvelgia lietuviškas dainas traukianti knygnešio anūkė, ponia Nijolė, o garsiąsias Mikalojaus Daukšos “Postilės“ ištraukas perskaitęs ponas Sigitas, leidžia suprasti, kad be savo kalbos, airis tėra iliuzija, ne daugiau. Itin tautiškai nusiteikę buvusios Mažosios Lietuvos gyventojai kompromisų nepripažįsta, jie ragina kovoti, nors atvykėlis ir bando paaiškinti, kad dabar niekas nebedraudžia vartoti gimtąją kalbą, tik ji jau yra pamiršta...

Požiūrių skirtumai lengvai besivystančiame pasakojime kuria šiokią tokią įtampą, tad poilsinė – pažintinė kelionė vaizdingomis apylinkėmis darosi nebe tokia svaigiai romantiška. Vyresniosios kartos atstovai, išdėstę savo neginčytinas nuomones, provokuoja iš naujo persvarstyti tautinės tapatybės klausimus, kurie lietuviui yra tarsi savaime suprantami, o airiui sukelia prieštaringas mintis. Ar gimta vieta, kaip ir kalbos mokėjimas, savaime apibrėžia priklausymą tam tikrai tautinei grupei? O gal viskas yra žymiai sudėtingiau, ypač šiame, sienų griuvimo ir niveliavimosi amžiuje? Pavartęs Vinco Kudirkos satyrų knygelę Gearoidas prasitaria, jog piešiniai, puošiantys jos viršelį gali būti traktuojami kaip nacionalistiški. Albertas Vidžiūnas paaiškina, kad XIX amžiuje galiojo kita tvarka, kada ypač svarbu buvo suvokti, kokia yra mūsų tikroji savastis. Aiškiai apibrėžta samprata, kas mes esame, o kas – ne, leido išlikti galingo ir agresyvaus kaimyno pašonėje, nenutautėti. Karta iš kartos perduodama patriotizmo idėja, įsirėžė į tautos sąmonę ir nauji globalūs vėjai, įsitvirtinusių savoje žemėje senolių į kitą pusę jau nebepalenks.

Be kelių aštresnių, dokumentiškai taiklių ir pagavių epizodų, filmas „Knygnešiai“ nuvinguriuoja publicistikos bei istorijos populiarinimo linkme. Apie gimtosios kalbos svarbą mokinukams, taip pat ir žiūrovams pasakoja mokytojos, knygnešių ir caro žandarų susidūrimai atgyja žaidybinėse inscenizacijose. Edukacinė pamoka dėstoma nuosekliai ir kryptingai. Galbūt jos reikia ne tik savo istorinėmis šaknimis bei kalbos atgaivinimu susirūpinusiems airiams, bet ir apatiškiems, nepriklausoma valstybe nusivylusiems lietuviams? Nors neprošal paklausti, kiek tokie „auklėjimo“ ir švietimo būdai yra paveikūs tiems, kurie mokyklos suolą jau seniai paliko...

Filmo "Knygnešiai" kadras.