Po premjerų. Tavo unikalus balsas

Rūta Oginskaitė
2011 kovo 23 d.

Kuriančio žmogaus dilema: ar įsijungti į jau skambančių balsų chorą ir paskęsti bendroje intonacijoje, ar įsiklausyti į save ir išdrįsti kalbėti tai, ką gali pasakyti tiktai tu – vienintelis?

Rašytojas Grigorijus Kanovičius būtent taip formuluoja tą savo biografijos etapą, kurį režisierius Rimtautas Šilinis filme „...ašaros ir maldos“, pavadino praregėjimu. Filmo premjera pasiekė „Kino pavasarį“ iš kone istorinių laikų – 1995-ųjų. Ar vykdavo tada lietuviško kino premjeros? Ar dažniau filmai nuguldavo į režisierių garažus, kaip „...ašaros ir maldos“? Prisimenate „Trispalvį kiną“? Teko surengti specialų festivalį, kad Lietuvos gyventojai pamatytų Lietuvoje kuriamą kiną. Ir kada tai buvo? 2004-aisiais, gerbiamieji.

Tą iš 1995 metų ataidintį rašytojo klausimą – įsijungti į bendrą žaidimą ar išgirsti savo unikalų balsą ir kalbėti juo – taikysiu trims „Kino pavasaryje“ matytiems lietuviškiems dokumentiniams filmams. Trims svarbiems premjeriniams seansams.

Manto Kvedaravičiaus „Barzakh“ pasiima žiūrintįjį į sustingusį Čečėnijos laiką. Nori nenori – patenki anapus pirmojo tapybiško kadro ir ištisą valandą esi su tais artimųjų laukiančiais žmonėmis. Su jų maldomis be ašarų. Visas 59 filmo minutes fiziškai jauti jų būseną, kai ne vienerius metus slegia, nepalieka, pančioja nežinia apie dingusį šeimos narį. Štai to filmo stebuklas: nesi stebėtojas. Vadinasi, ir filmo autorius nėra žmogus iš šalies, jis gyvena tuo, ką rodo. Ir tą visada jauti. „Barzakh“ herojų portretai ilgi, lėti ir nevienareikšmiai. Net nevienatoniai. Žmonės ir šypsotis moka! Ir pasišaipyti iš savo kankintojų. Į laukimo ir nežinios temą natūraliai įsiveržia kasdienybė su savo rūpesčiais ir smulkiais darbais. Žybteli netgi spalvingos kaukazietiškos vestuvės su charakteringais išdidžiais tipažais. Saikingai, santūriai ir su šūviais, nes mes žinome, kur patekome. Ir ilgas finalinis kadras, kai kamera žvelgia – tu per kamerą žvelgi – į karo nuniokotą miesto peizažą.Tavęs neinformuoja. Tavęs negąsdina ir neagituoja. Gavai jausmą ir patirtį.

Režisierius – ne kino profesionalas. Jis iš akademinės aplinkos, ir filmą padarė dėl to, kad negalėjo tylėti apie savo tiriamą temą – valstybės suteikiamą skausmą. Tai ne bandymas meno priemonėmis keisti pasaulį. Žmogaus būklė išsprogo filmu. Gražiu, vientisu, paveikiu. Kankinančiu ir traukiančiu. Tyčia tokio nesugalvosi.

Ramunės Čekuolytės „Chebriarchatas“ siūlo pažinti ir atpažinti savos šalies kultūrą, kuri, kaip filme sako Vladimiras Tarasovas, „yra be valdžios, o valdžia – be kultūros“. Valandos trukmės juostoje filmavosi keliolika žinomų lietuvių menininkų, patyrusių ir akylą sovietmečio cenzūrą, ir nepriklausomos valstybės abejingumą. Bandau suprasti, ką mačiau: filmą ar televizijos pokalbių laidą, kur menininkai – po vieną, po du, po tris – kažką prisimena iš to, kaip jiems kažkada kažką draudė, bet jie vis tiek... O dabar irgi kažko trūksta. Pinigų – labiausiai. Nes valdžia duoda tik savai chebrai, kadangi pas mus „chebriarchatas“, vėlgi anot šmaikštuolio Tarasovo. Ką tos valdžios padarė su mūsų menininkais?

Štai pražilęs Rolandas Rastauskas erdviame kambaryje nugrimzdo į antikvarinį fotelį ir primena, kad jis debiutavęs profesionaliame teatre kaip dramaturgas, kai buvo dar moksleivis. Po poros metų – antra pjesė, bet cenzūra... Ką cenzūra? Nutildė? Sužlugdė? Ką nors pakeitė? Ką mes matome čia bylojantį? Lūzerį? Ar žinomą poetą, vertėją,eseistą, Nacionalinės premijos laureatą? Kokia jo kūrybos kaina?

Be galo graži Gražina Baikštytė skundžiasi „šiais laikais“ praradusi galimybę vaidinti kitų šalių filmuose, nes iškilo sienos, o vizos iškart padidino lietuvių artistų bendradarbiavimo sumas. Lietuvoje jai niekas darbo nesiūlo, o pinigus atiduoda „kažkokiems vamzdžiams“. Įdomu, tie lietuvių artistai, kuriems vizos netrukdo filmuotis svetur, turbūt neturėjo laiko pasifilmuoti „Chebriarchate“?

Apie ką čia žiūrovams visą valandą pasakojama? Apie cenzūrą? Apie jos nepaisymą? Apie pinigus? Apie likimus? Tada – ir dabar? Apie kino ir studijos griovimą? Apie viską? Ką nors išsamiai išnagrinėjo? Ar – plept į vieną šoną, plept į kitą? Neįsipareigojus, neatsirinkus, pasitenkinus tuo, kur keliolikos šnekėtojų liežuvis nešė? Pardon, ar čia ne virtuvinių šnekų kvapas?

Titrai praneša, kad „Chebriarchatą“ filmavo net penkiese. Kino kameromis ar mobiliais telefonais? Matė kadro kompoziciją, ar tai jau atgyvena? Filmo estetika tokia, lyg kiekvienu kadru ir garsiniu apipavidalinimu sakytų: mums nusispjauti, ką jūs matot ir ką jūs girdit. Nes girdime labai prastą garsą ir dar tuo pačiu metu aibę garsų, kartais muzikinių.  O gal seanso metu gretimoje patalpoje kas nors savo muzikėlės klausė, ar ji atsklido iš kitos salės ir kito filmo?

Štai tokį išgirstu šiandieninį jaunos profesionalios režisierės balsą. Lyg ji vis dar eitų „Stiklainio uogienės“ gatvėmis ir klausinėtų atsitiktinių praeivių, ką šie galvoja apie meilę, pavydą, skyrybas, ir to paviršiaus, kurį jie „pavaro“, jai pakanka.

Koks senoviškas tada klasikas Rimtautas Šilinis su savo kalbinamu Grigorijum Kanovičium. Abu – iš to laiko, kai reikėjo labai atsargiai pasirinkti, apie ką savo kūrinyje kalbėsi, labai gerai pagalvoti, kaip tą darysi ir labai atkakliai ginti savo pasirinkimą. O kada nors to nereikėjo?

Šilinis filme „...ašaros ir maldos“ su Kanovičiumi keliauja per šio gyvenimą nuo vaikystės. Tradiciška, nugrota begalybėje menininkų portretų? Aišku. Bet nenugrota tai, ką ir kaip Kanovičius pasakoja apie žydų berniuko vaikystę jo „šalyje – Jonavoje“. Kanovičius kalba, sėdėdamas pievoje, tarp kurios vešlių žolynų tebekyšo nudaužyti žydų kapai. Ten suguldytuosius rašytojas prikėlė ir savo prisiminimais filme, ir savo romanais, o režisierius – įterpdamas Rimo Tumino spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“ žydų eiseną, palydimą Fausto Latėno muzikos. Filme iškyla ir sugriauta, nutylėta kultūra, kuri visada Lietuvoje buvo, o kaip tos kultūros metafora – didžiosios Sinagogos Vilniuje likimas.“Lyg ką tik nutraukta gyvybė“ – toks rašytojui liko įspūdis, pamačius Sinagogos griuvėsius po karo.

Kaip gražiai, kaip šviesiai Kanovičius nufilmuotas. Rašytojas, žolė, antkapiai. Universiteto arkos. Šeimos namai su tradicine visų inteligentų „sekcija“ knygoms. Atsisveikinimas oro uoste, prieš išvykstant į Pažadėtąją žemę. O filmavo ne koks klasikas, ne penketas konceptualiai „nematančių“ profesionalų, bet kuklus kino mėgėjas Algirdas Pročkys. 

Po filmo „...ašaros ir maldos“ išlieka bendravimo jausmas. Išminties perdavimo aktas. Ypač tasai monologas apie drąsą išgirsti savo balsą ir išsivaduoti iš aplinkos primetamojo, prilygstančio tavo dvasios kalėjimui. Dar, Rašytojau... Ne, filmo pusvalandis baigėsi. Griežtai Šilinis sumontavo. Atsirinko, kas svarbiausia, kas yra to filmo audinys. Norime tęsinio? Labai gerai, kad norime. Kad filmas ir herojus neįkyrėjo, nors daug pasakė.

P.S. „Chebriarchatas“ turi post scriptum, ir tai gyviausias, iškalbingiausias  filmo gabalas. Mat režisierė nustojo klausytis keliolikos talentų turgaus ir užėjo į „Maximą“ su Algimantu Mikutėnu. Jis apsiperka ir komentuoja. Jokių ašarų ir jokių maldų, tik neprašmatnaus gyvenimo receptai („Aš kaimietis – man burokai“). Netgi nufilmuota padoriai.

Mikai! Kodėl tu neišalkai filmo pradžioje?

Filmų "Chebriarchatas" (titulinis), "Barzakh" (1), "...ašaros ir maldos" (2) kadrai.

Komentarai