Po premjeros. Laisvė atsitraukti

Visiškai paradoksaliu būdu filme „Laisvė kurti“ Evaldas Jansas panagrinėjo amžinąją kūrybos prasmę.

Ką paprastai apie kūrybą kalba menininkai? Žinom, skaitom ir suprantam, kad viešai šnekinami tik didieji. Nesiginčijam: ir jų siekiai dideli, problemos globalinės, išraiškos priemonės išraiškingos. Ir kita miela mistifikacija.

Jansas apie kūrybą pasikalbėjo įkalinimo įstaigose. Nesužinosime, už ką jo pašnekovai ten pateko, nes Jansui rūpi, kodėl jie piešia paveikslus, drožinėja, groja ir kitus išmoko groti, rašo eilėraščius ir romanus. Paprasta: kurdami jie užsimiršta. Laikas – jų žargonu „srokas“ – greičiau eina. Ir nepaprasta: jie kuria savo pasaulį. Laisvą, gražų. Su tuo pasauliu jie stiprūs, pliuso paženklinti, o ne atstumtieji, net jei kūrinys – drožinėtas rėmas, iš atviruko perpaišytas burlaivis ar šūsnis popierių, kur surašyta visa kriminalinė iki gyvos galvos nuteisto žmogaus biografija.

Jansas su filmavimo kamera eina per kalėjimus, pataisos namus. Tarytum sociologinį tyrimą daro. Jam įdomūs visokie tipai. Nesudėtingi, kaip tos padrožinėtos dėžutės. Filosofiškai nusiteikę. Vilties netekusieji. Artimųjų išsiilgę. Kaltės išpirkimu susirūpinę. Jauni ir seni. Filmo autorius su jais kalbasi – neišeina sakyti kaip lygus su lygiais – greičiau kaip žmogus su žmonėmis. Dar tiksliau: kaip menininkas su menininkais. Apie tuos pačius potyrius.

Filmuoja Jansas tvarkingai ir negudriai. Kai kurias istorijas jis išblaško, neparodo viso siužeto nuosekliai, iš karto. Ir neieško poetizmų, nesigraudena, kad žmonių gyvenimai klostosi už grotų. Bet apibendrinimai, kuriuos pasidarai, žiūrėdamas jo „Laisvę kurti“, toli pranoksta lokalią kalėjimų ir ten drožinėjančių, rašinėjančių kalinių temą.

Realybė yra tikrasis kalėjimas. Nekuriantis žmogus – realybės kalinys. Kuriantis išsiveržia iš uždaros erdvės – ar ji vadintųsi laisve, ar pataisos namais. Kūryba visada yra eskapizmas ir dvasios pakilimas. Tuo žmonės, vadinami socialiniu dugnu, yra lygūs su garsiausiais meno meistrais. Tai viena Janso filmo išvada.

Filmas „Laisvė kurti“ skambėtų netgi romantiškai, jei autorius tokia paralele ir apsiribotų. Bet ne, jis dar aptaria ir kūrybos kontekstą. Kurdamas žmogus išsiveržia, bet tai ką jis sukuria, vis tiek esti realybėje, t.y – šiapus grotų, o čia veikia dar ir „mentai“. Ir kūriniai tampa „valiuta“ prižiūrėtojams suminkštinti arba meilės ženklais aplankiusiems artimiesiems. Kūriniai gali išnykti, jeigu „mentams“ to norėsis. Tad kūrėjai yra visiškai beteisiai. Paraleles tęskime savarankiškai.

Na ir temą užkabino Evaldas Jansas. O filmo pradžioje didelis būrys jo pašnekovų vienas po kito kartoja: sutinku, kad būtų panaudota filme. Tai reiškia: sutinku, kad mano patirtis rastų atgarsį. Ir dar kaip ras. Kad tik būtų kur pažiūrėti „Laisvę kurti“.

Nes yra ir dar vienas svarbus motyvas – kaip visuomenė žiūri į kuriančiuosius. Nors gal socialinė darbuotoja ir nėra tiesiog visuomenės balsas, socialinė darbuotoja – atsakingos už kalinius (!) tarnybos narė. Tad štai jos – labai atsakingos – retorinis klausimas: o ką, jeigu žmogus kuria, tai jis jau kažkuo geresnis? Kažkoks ypatingas? Ką, Evaldai?

Nuotraukoje - filmo "Laisvė kurti" kadras.