Atgarsiai. Tvarkos plynė po „Anarchijos Žirmūnuose“ 33-iame Tarptautiniame Maskvos kino festivalyje

lfc.lt
2011 liepos 1 d.

Rytoj, liepos 2 dieną Rusijos sostinėje įvyks 33-ojo Tarptautinio Maskvos kino festivalio laureatų paskelbimo ceremonija ir uždarymo vakaras. Dalyvauti šio festivalio konkursinėje programoje „Perspektyvos“ buvo pakviestas ir Sauliaus Drungos filmas „Anarchija Žirmūnuose“.  Festivalyje taip pat dalyvavo filmo prodiuserė Ieva Norvilienė, pagrindinio vaidmens atlikėja aktorė Toma Vaškevičiūtė. Ne kiekvienas net pagrindinės konkursinės programos filmas Rusijos dienraščiuose nusipelnė recenzentų dėmesio, tačiau „Anarchijai Žirmūnuose“ straipsnį skyrė vienas įtakingiausių šalies dienraščių „Kommersant“. Dienraštis yra ir vienas svarbiausių festivalio informacinių rėmėjų. 

 

„Maskvos festivalyje tęsiasi filmų peržiūros „Perspektyvų“ programoje, kurioje tradiciškai rodomi debiutantų ar jaunų, teikiančių vilčių režisierių filmai. Jokių ateities vilčių lietuviškame  filme „Anarchija Žirmūnuose“ neįžiūrėjo Marija Semendiajeva“, - rašo dienraštis „Kommersant“, ir pateikia minėtos autorės recenziją apie Sauliaus Drungos filmą. Manome, kad recenzija ir joje slypinčios mūsiškos tikrovės interpretacijos gali būti įdomios tinklalapio skaitytojams.

 

Tvarkos plynė

 

Šiais metais programoje yra režisierių iš Artimųjų Rytų, iš Kinijos ir Korėjos, iš Vakarų Europos ir Amerikos filmai, tačiau vienas pačių nevienareikšmiškiausių debiutų  priklauso režisieriui Sauliui Drungai iš Lietuvos. Jo filmas „Anarchija Žirmūnuose“, kaip ir rusiškas „BAgI“ (rež. Andrejus Bogatyriovas), vaizduoja visiškai nusivylusį sociumą. Tik jeigu rusų režisierius liūdi dėl to, kad visi, nuo senių iki vaikų, beviltiškai priklausomi nuo kapitalistinės sistemos, tai lietuvių režisierius pasakoja istoriją apie tai, kaip žmogus, išgyvendamas nesveikus susižavėjimus, suauga.

 

Viskas prasideda nuo to, kad į sostinę, mokytis filosofijos fakultete, atvyksta provincialė Vilė, kuri atrodo kaip sovietinio 4-ojo dešimtmečio filmo herojė. Gatvėje abiturientė pamato keistą skelbimą apie buto nuomą. „ A“ raidės skelbime apvedžiotos apskritimais. Nuėjusi nurodytu adresu Vilė sutinka trumpai kirptą mergiščią – „pacankę“, apsirengusią marškinėliais su anarchijos ženklu; ji pareiškia, kad dabar Vilė yra saugoma. Pasirodo, Sandra – toks anarchistės vardas – nuomoja dar vieną butą, kur gyvena dvi abejingos merginos. Kai jas kas nors skriaudžia, Sandra išsitraukia diržą su geležėlėmis, apsivynioja juo ranką ir ima veikti, pavyzdžiui, sumuša chuliganą jo sėbrų akivaizdoje. „Tai ir yra anarchija“, - patenkinta paaiškina ji Vilei, kuri nuo tokio žiaurumo tik mirksi blakstienomis. Kartą Sandra, turinti įprotį ateiti į išnuomotą butą be Vilės žinios, užsuka pas ją ir prašo pasaugoti juodą ryšulį. Vėliau išaiškėja, kad jame, žinoma, doleriai ir pistoletas. Tuo metu Vilė susidomi anarchija  - ji jau įstojo į universitetą, nuėjo į biblioteką, pagal trankų muzikos takelį ėmė skaityti apie protestuojančiųjų judėjimus ir dauginti atsišaukimus. Netrukus jai ima atrodyti, kad mušti žmones diržu ir nuvarinėti automobilius – nereiškia būti anarchistu. Istorija baigiasi tuo, kad Vilė sužvėrėjusiu veidu ruošiasi į vietinio „Makdonaldo“ vitriną mesti uogienės stiklainį su sprogmenimis, ir staiga pastato viduje pamato Sandrą su šluota ir firmine kepuraite. Jos ilgai žiūri viena kitai į akis.

 

Nenuostabu, kad šios istorijos perpasakojimas skamba guviai – 2007 metais scenarijus buvo apdovanotas Kanuose. Filmas, sukurtas pagal šį scenarijų, palieka slogų ispūdį. Jame daug momentų, kai herojai, skambant „beveidei“ muzikai, žvelgia į veidrodį; arba demonstruojamas mikrorajonas, nufilmuotas iš paukščio skrydžio. Pagrindinės herojės virsmas iš turgeneviškos mergaitės į komišką maištininkę įvyksta labai paprastai – ji susiriša plaukus ir nustoja kaltai nuleidinėti galvą. Žiūrovai peržiūros metu daug kvatoja, o svarbiausias jausmas, kurį sukelia finalinė pamokslaujanti filmo intonacija, - susierzinimas. Tačiau „Perspektyvų“ programoje šis mokyklinis bandymas kaip tik savo vietoje. Lietuviška realybė labai panaši į rusišką: visos tos iki skausmo pažįstamos „chruščiovkės“, ant kurių sienų parašyta „anarchija – tvarkos motina“, sovietiniai traukiniai ir stotys, sovietiniai interjerai, stiklainiai su uogienėmis. Beveik visi herojai nori išvažiuoti į Londoną, ir tik Vilė sako:“O aš noriu likti“. Turint omenyje visus sukrėtimus, lydėjusius heroję filmo metu, šie patriotiški įsitikinimai gyvuos neilgai.

 

Marina Semendiajeva

 

Parengta pagal „Kommersant“    

 

2011.06.30

 

Nuotraukose - aktorė Toma Vaškevičiūtė filme "Anarchija Žirmūnuose". "Tremoros" archyvo nuotr.

Komentarai