„Tindirindžio“ atgarsiai. Susitikimas su Tindi, Rindi ir kitais animaciniais veikėjais
Tindi ir Rindi galėtų būti kokio nors mielo animacinio filmuko pagrindiniais herojais. Jie perteiktų to paties ar kito pavadinimo lietuviškos pasakos motyvus. Puikiai tiktų vaikams, šeimai ar ne visai subrendusiems suaugusiems. Tačiau ne, – nereikia ironizuoti, - „Tindirindis", kaip žinia, yra kasmet, nuo 2003 –ųjų vykstantis tarptautinis animacinių filmų festivalis ir jame rodomos rimtos konkursinės animacinių filmų programos. Jų tarpe – ir lietuvių.
Dėl pastarųjų įprasta nuolat dejuoti ir skųstis. Motyvus ir priežastis turbūt išvardintų kiekvienas tautietis, net ir prikeltas gilią naktį iš miego. Menkas finansavimas, ribotos kinematografinės technikos panaudojimo galimybės, idėjų stoka. Užburtas ratas, kuris, kad ir girgždėdamas, sukasi. Sukasi, turbūt dėl kelių žmonių, „susirgusių“ animacija, veiklos, nors vyresnės kartos profesionalai - Ilja Bereznickas, Jūratė Leikaitė, Valentinas Aškinis, Algirdas ir Aurika Seleniai, Henrikas Vaigauskas, retokai pristato savo naujus filmus.
Kūrybą dažniau keičia edukacinė, projektinė veikla. Todėl logiška, jog
lietuvių filmų programoje vyrauja jaunų autorių bei bakalauro studentų darbai. Festivalis – puiki terpė debiutuojantiems ar pradedantiems karjerą animatoriams parodyti ir įrodyti, ką išmoko, kokius tikslus bei uždavinius suformulavo ir kaip geba juos įgyvendinti. Tik gaila, kad, be kelių išimčių, dažniausiai tai būna tik atsiskaitomieji darbai, už kuriuos reikia gauti pažymį bei diplomą, o paskui ieškoti gerai apmokamos vietos po saule. Kūrinio meninis užtaisas šiuo atveju lieka priešpaskutinėje, jei ne paskutinėje vietoje, o animatorių pavardės, kartą sumirgėję, dingsta iš kino ekranų visiems laikams.
Tad spręsti apie šiandieninės animacijos vystymosi kryptis Lietuvoje, švelniai tariant, sudėtinga. Jos vis dar tebėra ankstyvojo kinematografo ieškojimų stadijoje, o žymiausi atradimai, reik tikėti, laukia ateityje. Kaip ir pilno metražo animacinis filmas, kuris leistų kalbėti apie platesnes temas, gilesnę problematiką, savitą stilistiką ar autorinį braižą. Kolei kas, tenka apžvelgti besiformuojančius požiūrius, eksperimentus, raiškos būdus.
Tiek profesionalų, tiek studentų darbų programose išsiskyrė tradicionalistai – tai yra, senosios pasakų animacijos šalininkai ir novatoriai, besistengiantys kiek kitaip – drąsiau, atviriau perteikti savo mintis, pastebėjimus, įprastą pasakojimą praturtinti arba keisti tik animacijai būdinga plastika, transformacijomis.
Lietuviškasis Grand Prix atiteko debiutuojančio režisieriaus Vladislav Berežok filmui „Zuikio kopūstai“. Istorija apie zuikį, kuris nusprendė pats auginti kopūstus, primena tuos praėjusius laikus, kai didelius ir mažus žavėjo sovietų animacija (tuo metu vadinta „multiplikacija“), kurioje vyravo ryškios spalvos, o pasaulis buvo apibrėžiamas aiškiomis vertybinėmis kategorijomis. Galbūt dėl to, iki šiol daugelis žiūrovų, atitinkamai ir kūrėjų, reiškia nostalgiją prieš keletą dešimtmečių „Sojuzmultfilm“ (Союзмультфильм) gimusiems legendiniams „multikams“. V.Berežok taip pat seka pasaką vaikams, nenutoldamas nuo tradicinės siužeto struktūros,
įprastos veikėjų charakteristikos. Zuikis, kaip pridera – baikštus, lapė ir vilkas - truputį nedorėliai, bet visi – itin simpatingi ir mieli miško gyventojai, nulipdyti iš plastilino. Vienareikšmiškai pozityvus ir šiltas filmukas sukelia simpatijas, kaip ir XIX–XX amžių sandūroje reabilituotas primityvusis arba naivusis menas ir jo atstovų bandymai priartėti prie meno ištakų.
Dar dviejose lietuvių pasakų ekranizacijose - „Pasaka apie vištytę ir gaidelį“ (Rež. Žilvinas Jagėla) ir „Lukošiukas“ (Rež. Jurga Šurnaitė), lyg ir bandoma interpretuoti liaudiškus tekstus, į pagalbą pasitelkiant supaprastintas pradedančiojo piešti linijas ar šešėlinę karpinių bei džiovintų augalų animaciją. Tačiau šios interpretacijos labiau primena judančias rišliai ar nerišliai įskaitytų kūrinių iliustracijas, o ne animacinius filmus. Dėl atlikimo technikos, žinoma, galima ginčytis, o štai silpni siužetai, tiesmukos, banalios mintys nokautuoja iškart.
Noras „parodyti negatyvų smurto poveikį“, pvz. filme „Žaislinis gyvenimas“ (Rež. Egidijus Jankauskas), kaip ir bet koks, o ypač iš ekrano, primetamas auklėjimas ir moralizavimas, sukelia pasipriešinimo bei atmetimo reakciją. Didaktiniai filmukai turbūt gali pamaloninti užsakovus, kuriems reikia padėti pliusą prie audiovizualinio sektoriaus plėtros bei skatinti pseudo patriotinius jausmus. Nors sovietinė ideologija ir šioje srityje buvo pažengusi kiek toliau ir kur kas subtiliau naudojo spekuliacines praktikas, ypač susijusias su švietimu ar istorija. Tuo tarpu „Jogaila prie Baltijos“ (Rež. Marija Skučienė, Antanas Skučas) – pavadinimas, beje, tiksliai nusako filmo turinį, - į kelias minutes surenka ir patalpina stereotipiškus, kiekviena pasitaikančia proga naudojamus šablonus, įskaitant pakylėtą, sąlygišką personažų vaizdavimo būdą, „sudvasintą“ Jogailos vidinį monologą, kur skamba itin poetiškos frazės - „Ak, Dieve, kam ta senatvė – pavargau“ arba „Kodėl aš ne toks kaip Vytautas?“. Žinoma, čia veikia ir paukšteliai, kurie gražiai čiulba, ir girios, kurios plyti be galo, ir tyras dangus, ir beribė jūra. Tokį apipudruotą saldėsį net naiviuoju menu vargiai bepavadinsi. Žinoma, yra sąvoka – kičas, bet kodėl jis brukamas patiems mažiausiems žiūrovams?
VDA, VTDK ir kitų aukštųjų mokyklų studentai savo darbuose bent jau išvengia panašių ideologinių manipuliacijų. Atsiskaitomieji – baigiamieji filmukai: „Abėcėlė“ (Rež. Giedrius Plytnikas), „Tingi varlė“(Rež. Egidijus Jankauskas) nepretenduoja į rafinuotas potekstes ar kiek sudėtingesnius animacijos sprendimus. Siužetas aiškus, kaip du kart du ir šiaip, kam sunkinti gyvenimą sau ir aplinkiniams? Jei istorija yra apie varlę, kuri miega ant kalnelio ar raides, nusprendusias keliauti į miestą, tai kam reikalingi šalutiniai motyvai ar – o, varge,- originali dramaturgija. Juk filmukai rodomi visai kaip ankstyvojo kino laikais – programomis, tad kažką galima žiūrėti, kažką – pražiūrėti...
„Galim susitikti, galim nesusitikti “ – skelbia režisierės Skirmantos 
Jakaitės animacinis filmas, pripažintas geriausiu lietuvių studentų darbu bei apdovanotas ANOBA nominacija. Tai jau nebe vaikų auditorijai skirtas kūrinys – stilizuoti siurrealistiniai piešiniai, kur, prie mėlynai degančio laužo susirinkę jau ne tos, gerai atpažįstamos mitologinės būtybės, o deformuotos ir grėsmę keliančios figūros, ir paukščiagalvė motina, kuri taip stengiasi rūpintis savo paukštuku, jog mieliau jį prarytų ir vėl turėtų savyje, – ne itin maloni žmonių tarpusavio santykių studija, kurią puikiai išreiškia animacinė technika. Tik kartais jaunieji autoriai pritrūksta drąsos, o gal paklūsta konformizmo diktatui, išsižadėdami savo unikalių patirčių ar vengdami laužyti schematiškus, visuotinai įteisintus vaizdavimo būdus. Festivalyje „Tindirindis" specialiais diplomais buvo išskirti ir dar dviejų studenčių filmai: „Susitikimas KKMAGVI“ (rež. Aistė Kliševičiūtė) bei „Vienos dalies fantazija “ (rež. Greta Stančiauskaitė). Galbūt taip, fantazuojant bei žaidžiant ar formuluojant svarbias apmąstymų temas, ateityje pavyks ne tik zuikio kopūstus užauginti?
Filmų "Zuikio kopūstai", "Vienos dalies fantazija", "Galim susitikti, galim nesusitikti" kadrai.
