Prieš premjerą. Režisierė Oksana Buraja: „... tik dėl neįtikėtinų akimirkų“

lfc.lt
2012 lapkričio 10 d.

Sekmadienį, lapkričio 11 d. vakare, Europos šalių kino forumo „Scanorama“ programoje „Naujasis Baltijos kinas“ įvyks naujausio, septinto režisierės Oksano Burajos filmo „Liza, namo!“ nacionalinė premjera. 

Juostos “Liza, namo!” pasaulinė premjera prieš kelias dienas vyko 55-ame Tarptautiniame  Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalyje, konkursinėje trumpametražių filmų programoje.

Režisierė O. Buraja  yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventė. Pirmas režisierės filmas „Mama“ (2001) kino festivalyje „Visions of Life“ Norvegijoje buvo apdovanotas specialiu prizu, o kino mokyklų festivaliuose Estijoje ir Kroatijoje, Klermono-Ferano trumpametražių filmų festivalyje Prancūzijoje pelnė pagrindinius apdovanojimus. Savitas ir kitų režisierės filmų braižas atkreipė ne vieno tarptautinio forumo rengėjų dėmesį. „Dienoraštis“ (2003) buvo pakviestas į garsųjį Amsterdamo tarptautinį dokumentinių filmų festivalį, viešėjo festivaliuose Belgijoje, JAV, Norvegijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, apdovanotas vienu pagrindinių Klermono-Ferano festivalio prizu. O. Burajos dokumentinis eksperimentinis dviejų dalių filmas „Išpažintis“ (2009) dalyvavo konkursinėje  Tarptautinio trumpametražių filmų festivalio Oberhauzene (Vokietija) programoje, pelnė specialų žiuri prizą NVS šalių, Latvijos, Lietuvos ir Estijos festivalyje „Kinošok“ (Rusija).

Filmų „Mama“, „Dienoraštis“, „Išpažintis“ herojai atsiveria prieš režisierės kamerą, neslepia savo fantazijų, sapnų, mistifikuoja kasdienybę, įžiūri joje stebuklinius dalykus.

Naujo O. Burajos dokumentinio filmo “Liza, namo!” herojė dažnai pabėga iš namų, konfliktuoja su artimaisiais. “Kodėl nuolat bėgi? Ko tau trūksta?” -  girdi klausimus mergaitė. Lizą supa grubi, brutali realybė. Ar ilgai vaikas pajėgs priešintis aplinkai ir išsaugos svajonę? Filmas sukurtas bendradarbiaujant Lietuvos ir Estijos kinematografininkams (prodiuseriai Uljana Kim ir Arko Okk).

Prieš „Liza, namo!“ premjerą paprašėme Oksaną Burają pristatyti naujausią filmą.

- Iš pradžių galvojau apie vaikystės svajonės temą. Norėjau prisiliesti prie švaros, įkvėpti gryno oro, lyg atsigerti tyro vandens... O kurgi visa tai, jei ne vaikystėje? Iš pradžių baiminausi, kad šios temos įvaizdinimas tarsi savaime banalus, bet šis pojūtis dingo – pasaulis, kuriame gyvename, deja, toli gražu netobulas... Ir apie tai norėjosi galvoti ir kalbėti. Siekiau įsižiūrėti į tuos dėsningumus, kurie iš daugelio žmonių atima jų šviesiausius jausmus, troškimus, ketinimus. Užgožia ir prislegia juos. Labai liūdna, kada trapūs sielos lūkesčiai yra priklausomi nuo tegu ir nesuvoktos, bet siekiančios žlugdyti asmenybę, jėgos. Ir, matyt, kiekvienas žmogus yra su šia jėga susidūręs. 

Įdomus virsmas įvyko su pagrindine mūsų filmo heroje: dėl objektyvių priežasčių turėjome ieškoti kitos mergaitės. Suprantama, kad filmo finansavimas yra rimtas dalykas, reikalaujantis dėmesio ir laiko. Bet taip pat turi būti suprantama ir menininko, kuriam ateina įkvėpimas, pozicija. Tuo metu jis negalvoja, o kas gi bus už kelių metų? Menininkui svarbūs kiti uždaviniai. Kai aš pamačiau mergaitę vardu Dalia, tai akimirksniu gimė šio filmo idėja. Paruošiau projektą. Į jį gilinosi, svarstė projekto perspektyvas. Suprantama, kad per tą laiką mergaitė pasikeitė. Negaliu pasakyti, kad ji labai išaugo. Ne. Bet ta Dalios sielos būsena, kuri charakteringa tik vaikams, ir kuri kiekvieno vaiko gyvenime trunka skirtingą laiko tarpą, – filmavimams prasidėjus dingo. Tai buvo apmaudžiausia ir liūdniausia, kas galėjo atsitikti – „viskas, jos nėra...“. Pamačiau, kad mergaitė jau kitokia. Tas vaikiškumas... išnyko. O be jo pradėti filmuoti buvo neįmanoma, juk būtent vaiko būsena tapo sumanymo pagrindu. Todėl filme jūs pamatysite kitą puikią mergaitę, Lizą, visiškai kitokią. Taip įvyko, kad Dalia tapo filmo idėjos įkvėpėja, o Liza tą idėją įgyvendino.

Sunku pasakyti, atsitiktinumas ar ne, bet retsykiais galvoju, kad būtent Lizą turėjau sutikti, būtent jos laukė kamera, ir būtent jos istoriją reikėjo papasakoti, o, vadinasi, taip viskas ir turėjo vystytis.

Šis darbas „Liza, namo! man yra naujas etapas. Dėl darbo komandoje. Iki „Liza, namo“ filmavimų aš buvau linkusi į žymiai uždaresnį kūrybinį procesą. Man atrodė kažkas neįtikėtina, neįmanoma - dalyvaujant didelei filmavimo grupei – pasiekti žmonių, kuriuos filmuoju, atsivėrimų ir atviravimų.

Ypatingai jaučiau, kaip atsiranda ryšys tarp žmonių bendraujant, ir koks tas ryšys yra trapus, jautrus, pažeidžiamas. Žinojau, kad tik tada, kai pati valdau kamerą (O. Buraja yra ankstesnių savo filmų operatorė – red.), žmogus manimi pasitiki ir atsiveria. Vertėdavo akimirksniui nutraukti bendravimo „tylą“, ir viskas baigdavosi. Nesibaigdavo išorinis bendravimas, bet vidinis, tikrasis turinys dingdavo: tarsi nutrūkdavo žmogaus ryšys su pačiu savimi ir kosmosu. Ištarti žodžiai būdavo tie patys, bet dingdavo giluminis, nenutrūkstantis ryšys su amžinybe. Mažiausi trukdžiai užgoždavo garsus ir vaizdus. O tik dėl to dvasios ir kosmoso ryšio aš jaučiu kažkokią prasmę iš viso ką nors filmuoti. Ne dėl intelektualių žinių, net ne dėl neįprastos istorijos ar asmenybės originalumo. Ne  - tik dėl neįtikėtinų akimirkų, kurių metu atsiskleidžia žmogaus siela ir širdis. Visa kita yra tik priemonės: siužetas, istorija, būdai...

„O kaip bus dabar? – klausiau aš savęs. – Kaip man sužinoti, kas vyksta, jei nevaldysiu situacijos? Juk net išorės monitoriai negalės išspręsti problemos: jeigu tarp filmuojamo žmogaus ir operatoriaus neužsimezgė ryšys, jeigu intuityviai nebus pasitikėjimo, tai niekas nepadės sukurti filmo. Nei originali kompozicija, nei įmantrus rakursas, nei sumanymo unikalumas. Niekas.“

Bet ši patirtis irgi būtina. Supratau - ypač svarbu, kad sutaptų mano ir operatoriaus intuicija, kad tie, kurie dirbs kartu, būtų tiesiog jautrūs. Operatoriumi turėjau absoliučiai pasitikėti, na, kokia 120 nuošimčių. Ir kai tik susipažinome su Kristina (filmo „Liza, namo!“ operatore Kristina Sereikaite – red.), supratau, kad galėsiu dirbti. Darbas komandoje tapo toks, kad, atrodo, kitaip ir būti negalėjo.

O. Burajos filmas „Liza, namo!“ bus rodomas lapkričio 11 dieną Vilniuje, lapkričio 17 d. Kaune, Europos šalių kino forumo „Scanorama“ programoje.

Nuotraukose - režisierė O. Buraja (1), filmo "Liza, namo!" kadrai.

  

Komentarai