Po premjeros. Namai, kurių nėra

Elena Jasiūnaitė
2012 lapkričio 27 d.

Dokumentinio trumpametražio filmo „Liza, namo!“ herojė aštuonmetė Liza nuolat bėga iš savo namų. „Ko gi tau trūksta? Kodėl bėgi?“ – nuskamba motinos klausimas ašaras braukiančiai Lizai. Atsakymo į jį ir ieško režisierė Oksana Buraja. Jos žvilgsnis koncentruojamas į vaiko vidinį pasaulį, mergaitės santykį su vyresniąja ją globojančia karta ir šių kartų tarpusavio santykių bei supratimo ribas, kurias dažnai sunku nubrėžti, sukonkretinti. Filmo atskaitos tašku pasirinkta vienos mergaitės istorija O. Burajai, akivaizdu, tėra sinekdochiška socialinės tikrovės traktuotė: Liza – tik viena iš daugelio. Režisierės iškeltų klausimų tikslai yra ne konstatuoti ar smerkti tipinę situaciją, o, visų pirma, ją pamatyti ir pasistengti suprasti. Toks yra ir jos 27 minutes trunkantis filmas - jautrus, subrandintas ir išlauktas.

„Liza, namo!“ herojai lokalizuojami pasakiškoje, lietuviškos poetinės dokumentikos tradicijos archetipus primenančioje erdvėje. Filmo veiksmas vyksta kažkur „viduryje niekur“, vietoje, kuri apsupta sunkių debesų, nesibaigiančių kelių, tankių miškų, ūkų, lankų ir upių. Čia, apgriuvusiame name, kuriam iki pilno pasakiško statinio tetrūksta vištos kojos, gyvena filmo herojė Liza su mama.

Panašu, kad filme pasakos simbolika pasirinkta kaip vaikystės, kurios, neatsakingos, tokios, kai namai dar vis atrodo saugiausia vieta pasaulyje, Lizai labiausiai ir trūksta, ženklas. Istorija pradedama ir pabaigiama užkadrinių balsų (iš pradžių – muzikos mokytojos, po to – ir pačios Lizos) sekama pasaka apie mergaitę, kuri, užkopusi į stiklo kalną, kada nors ras miestą, kuriame „nėra pikto voro“, niekas nieko neskriaudžia ir jame galima gyventi su visa savo šeima. Visas labai nevaikiškas Lizos mamos ir jos draugų gyvenimas vyksta namo kambaryje, kuriame, ironiška, tarsi dar vienas langas į deformuotą realybę, kabo audinys su sužmogėjusiais miško žvėrimis. Mito logika grįstas filmo siužeto cikliškumas, savitas „užburtas ratas“, nuolat išryškinamas pasikartojančiu motyvu, kuris ir slypi filmo pavadinime: dangų užtemdžiusius debesis perskrodžia aidintis motinos balsas „Liza, namo!“.

Tokia sąmoningai režisierės pasirinkta pasakos koncepcija, derinama su pasakojimo intymumu, matyt, ir yra viena priežasčių, vertusių seanso metu savęs paklausti – tai vaidybinis  ar dokumentinis filmas? Ir vis dėlto - dokumentika, įvilkta į pasakos formą, kurioje išliko liūdnai realistiškas turinys.

Nevienareikšmiškas yra pačios Lizos motinos portretas. Vienoje filmo scenų ji stovi tarpduryje tarp kambaryje besilinksminančių draugų ir lauko. Sutraukusi cigaretę, ji vis dėlto išeina ieškoti eilinį kartą pabėgusios dukters. Motina, tai šukuojanti Lizos plaukus, prašanti nusišypsoti ir sakanti, kad vaikai – jos gyvenimo prasmė, tai rėkianti ir liepianti po gimtadienio šventimo į lovą atnešti vandens, be režisierės smerkimo ar bandymo pateisinti, viso filmo metu ir lieka ta, kuri „svyruoja tarpduryje“.

Vieninteliame namo kambaryje, kuriame vyksta visas Lizos ir jos motinos gyvenimas, nuolat lankosi motinos draugai. Draugė, staiga pradedanti visų klausinėti „ kokia tavo gyvenimo prasmė?“, ir tuoj pati sau atsakanti, kad „tai gyvenimas normaliai su mylimu žmogumi“; treninguoti vyrukai, prieš televizorių linguojantys pagal tradicinį „pageidavimų koncertų“ repertuarą.

Ilgai stebėjusi besilinksminančią išgėrusią kompaniją kamera staiga suranda ir tame pačiame kambaryje susisupusios į patalus Lizos akis. Mergaitės akys, nuolat lydinčios žiūrovą filmo metu, tampa prarastos vaikystės veidrodžiu. Didelės, kartais ašarotos akys labiau primena seno, daug patyrusio žmogaus, nei aštuonmetės mergaitės. Tik dainavimo pamokoje, kai Liza kartu su mokytoja traukia dainą apie meškiuką, į filmą nejučia vėl sugrįžta vaikas.

Labai svarbus šiame filme operatorės Kristinos Sereikaitės darbas. Betarpiškas jos žvilgsnis fiksuoja kameros prijaukintą erdvę, herojus ir jų realybę taip, lyg pačios operatorės nebūtų šalia. Operatorė režisierei pateikia gryną, „išlauktą“ medžiagą, kuri filmą leidžia pakelti iki estetizuoto, poetinio realizmo lygmens. Noras užfiksuoti savo herojaus akimis matomą pasaulį kiekvienam dokumentinio kino kūrėjui yra sudėtinga užduotis. Ypač jei filmo herojus – vaikas. Ne provokuodama, o stebėdama (kartu leidžianti stebėti ir žiūrovui) režisierė palengva, struktūruodama operatorės užfiksuotas akimirkas, buitį, kurioje gyvena ir iš kurios bėga Liza, atveria duris į gilesnį mergaitės motyvų supratimą – nuo fizinio bėgimo iki jos užsidarymo vaikiškų minčių, pasakų ir fantazijų pasaulyje.

Juostos „Liza, namo!“ režisierei rūpi trapus vaiko pasaulis, tai, kas dedasi vaiko viduje, kai namai tampa ta vieta, iš kurios norisi bėgti. Galbūt – per sutirštintas spalvas ir kiek šališkai. Tačiau švelniai ir subtiliai. Per visą filmą Liza taip ir neatsako į klausimą, kodėl ji iš tiesų bėga iš savo namų. Bet po seanso atsakymas kiekvienam žiūrovui jau yra aiškus.

 

 

Uljanos Kim studijos archyvo nuotr.

 

Komentarai