Didvyriai iš graviūros

S. Macaitis
1965-09-11

Naujas čekų filmas „Du muškietininkai“ nukelia žiūrovą į tolimus Trisdešimtmečio karo metus. Bet tai nėra istorinis filmas; moksleivis, juo pasitikėdamas, turi visas galimybes gauti dvejetą iš istorijos. Apgaus šis filmas ir tuos, kurie tikėsis pamatyti eilinį „šlagerį" iš avantiūrinių filmų — „Paryžiaus paslapčių" ir „Geležinių kaukių" — serijos. „Du muškietininkai" — greičiau savotiška kino fantazija. Jos sudėtingi metaforiniai ritmai, humoras, kupinas intelektualaus santūrumo, nekasdieniška plastika, įkvėpta senovinės grafikos, iš karto gali iššaukti nuostabą ir netgi protestą; tik paskui atsiskleis jos „giluminis" žavesys. Gi jeigu jūs mylite įvairius senoviškus daiktus - „volteriškus" krėslus, porcelianą, senų graviūrų albumus — filmas jus patrauks iš karto.

Įdėmus žiūrovas pastebės: panaši stilistinė maniera jau kažkur matyta. Ir tikrai tarybiniame ekrane jau ne sykį ėjo čekų kino meistro Karelo Zemano filmai. Šis nenuilstantis pasakininkas kiekviename savo kūrinyje ieško vis naujų ir naujų išraiškos formų. Bet Zemano filmuose gyvo aktoriaus vaidyba visada derinasi su multiplikacija. Tur būt, nė vienas kitas kinematografininkas nėra taip tobulai apvaldęs šios savotiškos formos. Filme „Pražūtingas išradimas" („Bek-Kapo salos paslaptis") ji pavergė viso pasaulio žiūrovus atgijusiais Dorė piešiniais. Garsiojo Miunhauzeno fantazijos išsiliejo spalvotais sekančio Zemano filmo — „Baronas Miunhauzenas"— kadrais. Pagaliau — naujas kūrinys „Du muškietininkai arba Juokdario metraštis".

Šilta ir intymi atmosfera persunkia jau pirmuosius kadrus. Juokdarys — vienas filmo herojų- veda savotišką metraštį, kuris visai nepanašus į senovinius metraščius, paprastai pagražindavusius istorinių asmenybių portretus bei jų žygdarbius. Mūsų Juokdarys — skeptikas; jis nesigaili pasipūtusių karalių, grafų, karvedžių ir negailestingai taško jų portretus rašalo dėmėmis. Ilgo ir beprasmiško karo įkvėpėjai ir negali susilaukti pagarbos. Užtat  visos  Juokdario   (o ir mūsų) simpatijos atitenka Peteriui ir Matejui, kurie atsitiktinai tapo muškietininkais, kurių sveikas liaudiškas protas ir humoro jausmas taip nesiderina su visuotine militaristine psichoze.

Trisdešimtmetis karas filmo autoriams yra tik pretekstas pokalbiui apie karo priešingumą žmogaus prigimčiai, ši humanistinė mintis atsiskleidžia jaunojo muškietininko Peterio ir jo mylimosios Lenkos paveiksluose. Jie atrodo vieninteliais normaliais žmonėmis keistame filmo pasaulyje, kur atgyja apipešioti grėsmingų herbų liūtai, o kritišką akimirką pasirodo nenuilstantis karo dievas Marsas, skatinantis besiginčijančias šalis naujoms kautynėms. Šis perėjimas nuo gyvų aktorių prie piešto personažo, sakysime, Marso, filme be galo laisvas, nesikėsinąs į stilistinę kūrinio vienybę.

Didžiulė plastinė kultūra, nuostabi „graviūrinė" stilizacija, kuri tikrai verta pasigėrėjimo, deja, turi ir kitą pusę. Filmui aiškiai pritrūko ryškaus herojaus, kokiu buvo neužmirštamas Fanfanas iš „Fanfano-Tulpės".Plastiniai eksperimentai čia užgožia žmonių paveikslus, aktoriai tampa piešinio elementu, pajungia jam visus savo sugebėjimus.

Zemanas — nuoseklus menininkas. Visuose jo filmuose skamba antimilitaristinė tema, kalbama apie progresą, neįmanomą karo sąlygomis. Karo nenatūralumui režisierius visada priešpastato stiprias asmenybes (nors kai kada, kaip ir šį sykį, nutapytas kiek abstraktokai). Neribota autoriaus fantazija, neįprasta kinematografinė forma, išreiškianti humanistines jo idėjas, padalina žiūrovų salę į dvi stovyklas. Tikram meno kūriniui visada artima ši diskusijos galimybė; ginčų neiššaukia, kaip taisyklė, tik vidutiniški, pilki filmai, o tokiu filmo „Du muškietininkai" nepavadins nė pats aršiausias jo priešininkas.

 

S.Macaitis

 

Literatūra ir menas, 1965.09.11 

Komentarai