Baladės spalvos
Šis filmas — įvykis tarybinėje kinematografijoje.
Jau nuo pirmųjų spalvotų jo kadrų jauti, kad įvyks susitikimas su tikru menu.
„Užmirštų protėvių šešėliai" — tai filmas apie meilę ir netekimo skausmą, apie pasaulio atradimą. Labai tolimi mums jo herojai, tolimas tas guculų kaimas Karpatuose, juos išauginęs, tolimas amžius. Bet aistros, gyva, žmogiška jų liepsna, trykštanti iš ekrano, nugali laiką ir erdvę, priartina filmo įvykius prie mūsų dienų, daro juos suprantamais ir artimais.
Ivanas ir Marička — tai guculų Romeo ir Džiuljeta. Atėję ekranan iš nuostabios M. Kociubinskio
apysakos puslapių, jie artimi Šekspyrui ne tik pagal išorinę situaciją (herojų šeimos — senoje nesantaikoje); guculų įsimylėjėlių istorija primena Šekspyrą savo bendražmogišku skambesiu, savo aistrų jėga.
Aistros šiame filme apnuogintos. Jos klesti be galo spalvingos gamtos fone, ryškios ir natūralios. Džiaugsmą vaikų, atveriančių sau didelį pasaulį, krykščiančių šaltose upokšnio čiurkšlėse, palydi gili samanų žaluma su išbarstytais joje žemuogių taškeliais. Ugnis, žaibas, lietus, žvaigždės akompanuoja Ivano ir Maričkos pasimatymų scenoms, nuoga Palagna meldžiasi prie upokšnio, ir ryto rūkas santūriai gaubia jos kūno grožį.
Štai į ekraną ateina žiema, bet spalvų džiūgavimas nesibaigia. Plynose sniego dykynėse pasirodo žmonės nacionaliniais drabužiais; margos skarų gėlės, kutai, siuvinėti ir austi rūbų raštai, ryškios vilnonės kojinės, užgavėnių kaukės — visa tai ir dabar tarsi atkuria kalnietiškos vasaros puikumą, perteikia jos ilgesį, jau nekalbant apie tuos nuostabius vaizdinius efektus, kurie gyvai asocijuojasi su Breigelio žiemos drobėmis. Teisūs buvo filmo autoriai, sugebėję išvengti etnografijos spąstų, neleidę sau pasigrožėti jos elementu bent truputį daugiau, negu reikia. Spalvinga buitis su jos nacionaliniais požymiais nepanaši filme į muziejinę ekspoziciją,
Į šį natūralų (bet ne primityvų), gyvybingą filmo pasaulį keturis kartus įsiveržia mirtis. Jau prologe, gelbėdamas mažąjį Ivanką, po griūnančiu medžiu žūsta vyresnysis jo brolis. Priešo kirvukas nutraukia tėvo gyvybę. Nuo skardžio nukrinta Marička, žūsta galiausiai ir Ivanas. Mirties scenos filme turi ryškius prasminius akcentus. Dovženkos herojai mirdavo, sulaukę garbingo amžiaus, taip pat ramiai ir paprastai, kaip krisdavo prisirpę obuoliai jų soduose. „Užmirštų protėvių šešėlių" herojai palieka gyvenimą, nespėję susenti, jų mirtis skamba kaip tragiška gaida, disonuojanti su ypatingai sodriu ir aistringu pasauliu. Mirtis visada nesuprantama, ji retai kada būna natūrali, — tarsi sako filmo autoriai, įvesdami keistą, nelauktą šių scenų kinematografinę ornamentiką. Priešmirtinėse Ivano tėvo vizijose ekranu praplaukia raudoni žirgai... Mirtinai sužeistas Ivanas sukasi kažkokiame skausmingame, sulėtintame šokyje.
„Užmintų protėvių šešėliai", — tai lyg „keistas" filmas. Besparnis aiškumas čia užleidžia vietą keistenybėms, kurios ir gyvenime dažnai įdvasina kasdienišką įvykių tėkmę. Kaip čia neprisiminti Steinbeko, „Mūsų nerimo žiemoje" kalbančio apie tą nuostabią „palėpę", kur žmonės patalpino visus paslaptingus, nepaaiškinamus, bet, šiaip ar taip, egzistuojančius reiškinius.
Savo meninių vaizdų sistema filmas užtvirtina natūralaus ir nepakartojamo santykį, tiesiogiai ir netiesiogiai pasisako prieš bet kokią banalybę. Ivano ir Maričkos meilė, su didele vidine jėga atkurta aktorių I. Mikolaičiuko ir L. Kadočnikovos — tai neeilinis jausmas. O šalia — banali, kūniška Palagnos (akt. T. Bestajeva) meilė. Tai grobuoniškas jausmas, įtraukiantis, it klajojantys smėliai. Bet žuvusios Maričkos prisiminimas, kalėdų nakties materializuotas, sergėja herojų, neleidžia jam džiaugtis sočia namų ramybe, įkvepia nerimą.
Režisierius S. Paradžanovas — jau ne naujokas kine, bet „Protėvių" pasisekimas daug kam buvo nelauktas. Šis filmas — tai iš esmės tikrasis Paradžanovo debiutas. Į pirmąsias mūsų operatorių gretas atkakliai kopia J. Iljenka, kurio kamera puikiai perteikia spalvotas daiktų faktūras, sugeba būti ir be galo ekspresyvi, ir santūri, pastelinė. Džiugu konstatuoti ir savotišką Kijevo kino studijos „renesanso" faktą. Juk dar visai neseniai šios studijos markė buvo vidutinės, pilkos produkcijos sinonimas.
„Užmirštų protėvių šešėliai", kurių kiekvienas kadras polemiškai užaštrintas prieš meninės minties sustabarėjimą, prieš įprastinius kanonus, dar prieš pasirodydami ekranuose iššaukė aršius kinematografinės visuomenės ginčus; didžiulį susidomėjimą originali kino baladė sukėlė ir užsienyje. Vienas pirmųjų ir, be abejo, ne paskutinis jo tarptautinio pripažinimo ženklas — premija už pastatymą neseniai praėjusiame kino festivalyje Mar del Platoje (Argentina).
S. Macaitis
Literatūra ir menas,1965-43, 10.23
