Šaltis dykumoje
Dar prieš metus Vilniuje įvykusi grandiozinio lenkų filmo „Faraonas" premjera negalėjo patenkinti didžiulio kino mėgėjų antplūdžio; dabar ši juosta išėjo į masinį ekraną.
Tadeušo Konvickio ir Ježio Kavalerovičiaus žinomo lenkų rašytojo B. Pruso romano 
motyvais parašytas scenarijus - tai meistriškos ekranizacijos pavyzdys. Puikiai orientuodamiesi gausioje literatūrinėje medžiagoje, be gailesčio atsisakydami kai kurių antraeilių knygos linijų bei personažų, autoriai valingai orientuoja savo kūrinį į kovos už valdžią temą.
„Faraonas" - tai jokiu būdu ne tradicinis „supergigantas", nepaisant to, kad jame egzistuoja visos išorinės šio žanro filmų prielaidos, didžiulis reginio užmojis, grandiozinės masinės scenos, egzotiškas senojo Egipto anturažas. Niekas negalėtų kaltinti Kavalerovičiaus už susiviliojimą pigiu komercinio kino populiarumu. Pasakodamas faraono Ramzeso XIII kovos su žynių kasta istoriją, jis verčia mus susimąstyti apie asmenybės vaidmenį istorijoje, apie valstybinės valdžios mechanizmą - dalykus, kurie ir nūdieniame pasaulyje toli gražu nėra praradę aktualumo.
Tenka tik apgailestauti, kad šis susimąstymas primena tuos įspūdžius, kurie kyla vartant mokslinį traktatą, o ne pergyvenant meno kūrinį. Emocijoms vietos čia nebelieka: netgi tokioje dramatiškoje filmo scenoje, kaip saulės užtemimas, randi vien tą pačią plieninę minties logiką ir matematiškai precizišką, aiškų, bet drauge ir šaltą meninį sprendimą. Kavalerovičiaus racionalizmas, ryškiai suskambėjęs jau „Angelų motinoje Joanoje", šiame filme pasiekia apogėjų.
Tai ypatingai ryšku, pažvelgus į filmo aktorių darbus. Gyvi romano herojai, kurie kankinasi, myli, intriguoja ir neapkenčia, gabaus kinematografininko rankose tampa tarsi marionetėmis, aprengtomis kruopščiai atkurtais egiptiečių kostiumais, pedantiškai kartojančiomis charakteringas pozas ir gestus, žinomus iš Egipto šventovių freskų.
Visa ši rekonstrukcija atlikta su tokia didele kultūra, kuri ir nesisapnavo „Heraklio žygių", ar „Odisėjo kelionių" kūrėjams. Deja, po šia išorine režisūrine kultūra norėtųsi rasti daugiau gyvo žmogiško turinio. Režisieriaus sprendimas, matyt, taip varžė aktorių individualybes, kad net debiutantui Ježiui Zelnikui (Ramzesas XIII) nepadėjo jo profesinis nepatyrimas, kuris, atrodo, galėjo įnešti į filmą betarpiškesnių spalvų. Man atrodo, kad tik Miečislavas Voitas (puikus aktorius, atlikęs kunigo Suryno ir rabino vaidmenis „Angelų motinoje Joanoje"), pasirodydamas „Faraone" antraplanėje žynio-išdaviko rolėje, keliais štrichais išryškina charakterį, individualybę, tiesiog likimą, suvirpina gyvą nervą,
Žmogiškųjų paveikslų išorinis dekoratyvumas kiek sumenkina visuomeninį filmo skambesį, kine negalima mąstyti abstrakčiomis sąvokomis.
Vaizdinis „Faraono" sprendimas (vieno geriausių pasaulio operatorių - JežioVyjciko darbas!) - ką ir bekalbėti - tiesiog stebėtinas. Įprastiniam,karnavaliniam „supergiganto" blizgesiui lenkų meistrai savo juostoje priešpastato griežtą ir skoningą rudai-geltonai-auksinį senojo Egipto koloritą. Tačiau kažkuriuo momentu filmo vaizdi nis grožis tampa jau vien autonomine vertybe, o tai dar neišėjo į naudą jokiam kino meno kūriniui.
Nenuostabu, kad Kavalerovičiaus „Faraonas" kelia prieštaringas nuomones - ir pas mus, ir Kanų festivalyje, ir pačioje Lenkijoje. Po pirmosios susižavėjimo bangos lenkų spaudoje pasigirdo santūresni balsai, o vienas kritikas be ypatingos ironijos pavadino „Faraoną" ,,kaligrafišku kūriniu". Man regis, tiksliau šio filmo ir neapibūdinsi.
S. Macaitis
Literatūra ir menas, 1967-40.10.07
