Klarnetai skelbia taiką
Jeigu staiga tūkstantis karabinų, it burtininko lazdelei mostelėjus, virstų tūkstančiu klarnetų, — tai, gal būt, reikštų taiką kokiai nedidelei šaliai? Na, o jeigu taip atsitiktų visoje, visoje Žemėje? Karabinieriai taptų klarnetistais, grėsmingi parašiutininkai leistųsi iš padangių su...gitaromis rankose, patrankos nelauktai transformuotųsi į fortepijonus...
Šiuo atveju tai, deja, — tik fantazija.Linksma plačiaekraninė kino fantazija „Jeigu 1000 klarnetų.. ." tviska prasmingo humoro radiniais, skamba įsimenančiais ritmingais motyvais. Į mūsų ekranus ji keliavo iš Čekoslovakijos, kurios kino meistrai nesiliauja stebinę savo kūrybinių galimybių diapazonu. Viskas jiems įkandama: ir meninė sociologinio dokumento išraiška („Kaltinamasis"), ir iš principo naujas šeimyninės dramos modelis („Marija"), na, ir linksma kino pasaka, turinti, beje, geroką filosofijos dozę, — tokia, kaip „Štai ateis katinas", „Du muškietininkai" arba šioji — apie 1000 klarnetų.
Mūsų dienomis užsienyje pasirodo nemaža filmų, kurių autoriai atvirai mėgaujasi niūriomis pasaulio žūties atominėje katastrofoje vizijomis. Gi čekų kinematografistai, atvirkščiai, tiki žmogumi, yra persiėmę tikra optimistine pasaulėjauta. Savo išgalvotos militaristinės valstybės kėslams jie priešpastato meną, visada suartinantį žmones. Marmurinis Bachas tapo tuo burtininku, kurio žvilgsnis privertė sudrebėti užkietėjusias kareivių širdis, o karabinus jų rankose pavertė klarnetais. Estradinė-choreografinė stichija, iki kraštų užpildanti filmą, galutinai panaikino bet kokius skirtumus tarp kareivių ir miestiečių.
Nors filmas „Jeigu 1000 klarnetų..." ir be ypatingų pretenzijų, jis, šiaip ar taip, turi principinės reikšmės. Čekų kino meistrai ne taip seniai iškėlė sau uždavinį — atnaujinti įgrisusias pramoginio filmo formules. Jie atsisakė jau dešimtmečiais eksploatuotų siužetų apie nežinomą jaunuolį, darantį dainininko karjerą, apsidraudė nuo mechaninių juoko priemonių, praturtino žanrą apmąstymais apie tikrai aktualias Čekoslovakijos ir viso nūdienio pasaulio problemas. Rezultatai — daugiau negu džiuginantys. Milijonus žmonių visame pasaulyje patraukė svaiginantis, lengvas tokių filmų, kaip „Senukai renka apynius", „Štai ateis katinas", „Jeigu 1000 klarnetų...", ritmas. O autorių mintys, pateiktos lengva, žaisminga forma, be naivaus moralizavimo ir didaktikos, nesumenkėjo, bet, priešingai, praskambėjo su didele įtaiga.
Iš kino salės, pasižiūrėjęs „Klarnetus", išeini, apimtas saulėtos nuotaikos. Tuojau, tiesa, ir apsiniauki, pamąstęs: kada gi bus pastatyta tarybinė kino komedija — tikrai linksma ir tikrai prasminga? O, gal būt, tai bus net... lietuviška komedija?
S. Macaitis
Literatūra ir menas, 1966-23, 06.04