Kas naujo Kubos kine?
Po kadaise giliai atmintin įstrigusios . kubiečių „Liusijos", trimis novelėmis novatoriškai, ekspresyviai atspindėjusios Kubos revoliucijos brendimo etapus, ilgokai nematėme ekrane reikšmingesnių šio kinematografo pavyzdžių — na, gal dar nuoširdų realistinį ,,Mokytoją". O kad ten vyksta įdomūs procesai, įrodo ir šią savaitę, Kubos nacionalinio sukilimo metinių proga, demonstruojami du nauji draugų filmai.
Režisieriaus Serchijo Chiralio „Maluala" baigia istorinę trilogiją, pradėtą mūsų matytais filmais „Kitoks Franciskas" ir ,,Bėglių medžiotojas", nors gali būti traktuojama ir kaip visai savarankiškas kūrinys. Jis liudija Kubos kinematografiją pasiekus tą pakopą, kai iškyla būtinybė apmąstyti labiau nutolusią istoriją, nacijos formavimosi niuansus, apčiuopti savo šaknis. Maištingi vergai, XIX a. pradžioje nenorėję paklusti ispanų kolonizatoriams ir įsikūrę sunkiai prieinamuose miškų rajonuose (vienas toks maištininkų kaimelis ir vadinasi Maluala), piešiami ekrane apibendrintais štrichais, akcentuojant ne individo psichologiją, o jo poziciją. Gaila, įvairių etninių grupių gausuma nespecialistui kiek apsunkina filmo suvokimą, o režisieriaus pomėgis rapidu filmuoti kruvinų skerdynių vaizdus, kone sulyginant kolonizatorių ir persekiojamųjų žiaurumą, susilpnina etines „Malualos" pozicijas. Vis dėlto ekraną tolydžio šildo tikro meno alsavimas, kaip, sakysim, tragiškoje vieno iš maištininkų vadų savižudybės scenoje: viršukalnėje jam nebėra kur slėptis nuo budelių, tačiau Kova dar suspėja paukščio žvilgsniu aprėpti be galo gražią savo tėvynę ir išgirsti (nors pagal buitinę logiką to būti ir negalėjo) tokią pat žavią, ritmingą moterų dainą...
„Maluala" buvo apdovanota Didžiuoju prizu Havanoje vykusiame pirmajame Lotynų Amerikos šalių tarptautiniame kino festivalyje, ir tai liudija, kad šiame regione tas filmas aktualus, gal net aktualesnis, negu mes įsivaizduojame. Kitą Didįjį prizą iš Damasko II tarptautinio kino festivalio, šiemet parsivežė filmo „Pasmerkti vienatvei" kūrėjai (režisierius Tomas Gutjeres Alea), nukonkuravę mūsų tėvynainio Algio Vidugirio „Vyrus be moterų" („Kirgizfilmas"), gavusius sidabrą. Manyčiau, kad tai jau artimesnis mūsų žiūrovams kinematografas, bent tai jų daliai, kuriai nesvetima modernioji Lotynų Amerikos proza, kurios nešokiruoja, sakysim, kad ir kraupiai juokingos Markeso herojų metamorfozes.
Šitaip tardamas, aišku, suteikiu „Pasmerktiems vienatvei" pernelyg didelį avansą (beje, originalo pavadinimas „Išgyvenusieji" buvo tikslesnis, sarkastiškas, nes ekrane beveik nelieka gyvųjų). Kalbu ne apie meniškumo lygį, bet daugiau apie principą, apie „juodą" satyrą, įvilktą į alegorinę formą. Nesunku suvokti, kad aristokratų Oroskų šeima („Oroskų protėvis — Kristupo Kolumbo bendražygis!"), tiesiogine prasme užsirakinusi dvare nuo 1959 metų revoliucijos ir ten pamažu šiurpiausiai degraduojanti, — tai visos klasės įvaizdis. Stilistika apibrėžta jau prologe, kur sūnūs tąso persenusią motiną invalidės vežimėlyje, šiai kvatojantis visišku beprotės juoku. Momentais šis keistokas stilius suklesti tokiomis vykusiomis scenomis, kaip... katino medžioklė (Oroskams gresia badas), ar kuklia užuomina į kanibalizmą (brangiosios mamytės palaikai, siekiant išvengti „Kastro režimo" priekabių, buvo atsiųsti iš JAV amerikietiškos sriubos paketuose!). Deja, kūriniuose, į kuriuos Alea lygiuojasi jau kinematografinėje plotmėje, — L. Buniuelio filme „Naikinimo angelas", L. Berlangos „Nacionalinėje nuosavybėje" ir kt. metaforos kur kas lakoniškesnės, imlesnės, subtilesnis skonis, aktoriai siekia makabriško charakteringumo ne vien tik grimu. Ką gi, mokytojai pasirinkti geri, ir kas žino, kaip toli žengs jų kubietiškieji mokiniai.
Saulius Macaitis
Literatūra ir menas, 1982-31, 07.31