Mažylė ir Siamo katinas
Kadre - uodega. Paskui pasirodo ir visas žvilgantis, nupenėtas, jaukiai snaudžiantis Siamo katinas. Kamera tyrinėja jį be galo atsargiai, lyg bijodama pažadinti. O štai ir naujo prancūzų-belgų bendros gamybos filmo „Melancholiška mažylė" herojė Olga, saldžiai snūduriuojanti prie jo Danajos poza. Baigiantis įžanginiams titrams, ekrane vėl pasirodo faunos atstovai - povai, fazanai, oriai žvelgiantys iš sienų tapybos...
„Žinoma, jūs nieko nesupratot, - gali niekinamai atsidusti filmo režisierė Klarisa Gabiu. - Kuo čia dėta fauna? Tai gryniausia metafora". Be abejo. Tai labai subtilu, bet Olgą, apsuptą katinų ir povų, matyt, galima traktuoti ir kaip natūralų gamtos kūdikį, tik tarp jų gerai besijaučiantį. O žmonės - jie tik tos kaukės, apspitusios „mažylę" supermetaforiškoje restorano scenoje, kurią išvydęs Felinis tikriausiai pažaliuotų iš pavydo.
Čia reikia patikslinti: žmonės - tai vyrai. Nes gerbiama režisierė užkietėjusi feministė ir kontestatorė. Visi keturi filme parodyti vyrai - liurbiai. Olgos vyras Loranas uoliai padeda „mažylei" kaupti šilkinių apatinukų kolekciją, bet yra visai kurčias jos turtingam vidiniam gyvenimui. Pjeras (vargšas Žanas Lui Trentinjanas!) kažkodėl mieliau taršo savo draugo Klodo ševeliūrą. Pastarasis - koks smulkmeniškumas! - labiausiai jaudinasi dėl prarastos tarnybos, o berniukas iš restorano užsirekomenduoja jau visai nevykusiai: plepa „mažylei" apie dvi savo drauges ir viliasi, kad ji taps trečiuoju numeriu. Na, kaip čia nepulsi į juodžiausią melancholiją!
Bet Olga - ne tik melancholikė, ji dar ir kontestatorė. Herojes protesto forma subtili ir originali: ji miega! Miega, pasirinkdama nelauktą momentą, vietą ir įkvėpdama neaiškų pavydą nusilaksčiusiam žiūrovui. Kita vertus, tai teikia aktorei Džeinei Birkin galimybę pademonstruoti aibę chalatų, peniuarų, pižamų, surengti tarsi kokį 1979 metų Paryžiaus madų paradą. Reikia pasakyti, kad čia K. Gabiu, rodo ypatingą erudiciją.
Šiaip jau režisierę vilioja Antonionio stilistika, žinoma, atitinkamai pakoreguota. Įsivaizduokime,kad Monika Viti „Užtemime" staiga imtų šaukti: „Aš nebegaliu taip gyventi! Aš praradau savąjį aš!", žodžiu, išaiškintų mums, neišmanėliams, kur šuo pakastas. Būtent tokia yra kulminacinė „Melancholiškos mažylės" scena, po kurios primityvusis Loranas išsiunčia Olgą gydyti nervų: tegul, girdi, ją kiek tonizuoja, gal bent prie svečių nemiegos. „Mažylė" liko nesuprasta: liūdnai atsidustame kartu su režisiere.
Viename filmo epizode Olga nelauktai išpažįsta savo meilę literatūrai, sakosi norėjusi rašyti, bet viskas išeidavę „pilkai ir nuobodžiai". Laimė, kad rašytoja „mažylė" netapo. Užtat Klarisa Gabiu tapo režisiere.
Saulius Macaitis
Literatūra ir menas, 1982-29, 07.17