Filmas kovoja
Tai vyksta keturiasdešimt antrųjų metų žiemą. Skirtingose Dono pakrantėse — italų ir Tarybinės Armijos pozicijos. Stingstantieji apkasuose kareiviai klausosi kanonados — tolimo didžiųjų Volgos kautynių balso. 0 užšalusio Dono ledu bėga kiškis. Iškart pamirštamas karas, padvelkia kažkuo žemišku, jaukiu... Karo aistros užleidžia vietą taikioms; šiai prie nušauto kiškio jau lekia du kariai — mūsiškis ir italas. Dar už akimirkos abu jie juodais plėmais gulės ant balto Dono...
Mes atpasakojome šį epizodą iš naujo TSRS —Italijos bendros gamybos filmo „Jie žygiavo į Rytus" ne todėl, kad jis būtų centrinis šioje dviejų serijų juostoje. Jame tiesiog pritrenkia autorių siekimas ryškiais, dramatiškais vaizdais perteikti karo priešiškumą žmogaus prigimčiai, parodyti italų ir mūsų tautų brolystės galimybę, perbrauktą tuo rūsčiu metu ir toli gražu ne visada puoselėjamą dabar.
Naujasis filmas pastatytas režisieriaus Džiuzepės De Sančio pagal S. Smirnovo, E. De Končinio, D. De Sančio, A. Frasinečio ir D. D. Džanjo scenarijų. Prisimindami tragišką mūsų šalių santykių puslapį — aštuntosios fašistinės italų armijos žygį į Rytus — filmo autoriai analizuoja to įvykio šaknis, primena jo pasekmes fašistuojančiam nūdienės Italijos jaunimui.
Žiūrint į filmo reklamą, kiekvieno dėmesį, be abejo, patrauks jo statytojo Džiuzepės De Sančio vardas. Šis vardas gerai žinomas kiekvienam, nors kiek besidominčiam užsienio kinematografija. „Tragiška medžioklė", „Nėra taikos po alyvmedžiais", „Roma 11 valandą" — šie puikūs filmai buvo ir mūsų ekranų svečiais, jie įėjo į itališkojo neorealizmo aukso fondą. Tačiau menininkui-komunistui ne taip lengva buvo kurti sąžiningas ir kovingas kino juostas savo gimtinėje. Jo kūrybiniame kelyje pasitaiko ir nuolaidų komercinei schemai: taip, pvz., „Meilės dienos", gerai žinomos mūsų žiūrovui — tai tik dailus niekutis, kupinas pseudoegzotiško folkloro, „Prarastos godos“ — banaloka melodrama, aiškiai neverta didžiulio De Sančio talento.
„Jie žygiavo į Rytus", be abejo, privers nutilti tuos kritikus, kurie kalbėjo apie šio talento degradaciją. Nepatyrusiai akiai gali net pasirodyti, jog šis filmas - tai visai naujas posūkis De Sančio kūryboje.Žinoma, „Jie žygiavo į Rytus" — kūrinys visai nepažymėtas būdingu ankstesniems režisieriaus filmams medžiagos kompaktiškumu. Tačiau šiame epiniame paveiksle, kažkuo primenančiame didžiulę istorinę freską, randi ir siekimą istoriškai įprasminti faktą, rasti jo socialines šaknis, ir bandymą sukurti kolektyvinį portretą — žodžiu, tuos pačius bruožus, kurie charakteringi geriausiems De Sančio kūriniams. Galų gale, De Sančiui visada buvo ankšta neorealistinio kameriškumo rėmuose; epinio skambesio siekimą jautei, sakysim, netgi jo garsiajame pasakojime apie bedarbes Romos mašininkes („Roma 11 val.").
Mes neatsitiktinai sulyginome naująjį filmą su freska. Nūdienis kinematografas vis dažniau naudojasi freskos principais, komponuodamas gausią medžiagą, pasakodamas apie didelių žmonių grupių, klasių, netgi tautų likimą: tereikia prisiminti „Gyvuosius ir mirusius", paskutinius Felinio filmus, antifašistinę juostą „Keturios Neapolio dienos". „ Jie žygiavo į Rytus" tęsia minėtų kūrinių tradicijas. Gabrielio, Džualianio, Fero Maria Feri, Limone, Sonios, daugelio kitų personažų linijos čia tik trumpam nušvinta, kad paskui ištirptų bendrame veidų ir įvykių konglomerate. Šitas dramatiškas karštligiškumas labai aiškiai perduoda visą aštuntosios armijos žygio beprasmybę.
Itališkasis filmo variantas vadinasi „Italai, šaunūs vyrukai!". Negalima nepastebėti skaudžios ironijos šiame lengvabūdiškame pavadinime, tarsi nužengusiame iš populiarios daineles strofų: juk ne tokiais jau šaunuoliais užsirekomendavo italai Rytų fronte. Filmo ironija, jo kartėlis ir jo rūstybė pasiekė tikslą. Neveltui šių dienų „šaunūs vyrukai" sukėlė Italijoje pasiutišką kampaniją , reikalaudami boikotuoti drąsų filmą. Ir ne veltui jį taip šiltai sutiko paprasti žmonės, kovojantieji už tai, kad sekantieji „žygiai į Rytus" vyktų tik su taikos ir draugystės misija.
S. Kovas
Literatūra ir menas, 1965-05, 01.30