Nauja lietuviška dokumentinė kino apybraiža. Trys taktai
Prieš porą metų Almanto Grikevičiaus pavardė, vargu, ar būtų ką pasakiusi kino žiūrovui. Dabar šio jauno Lietuvos kino studijos režisieriaus-dokumentalisto, neseniai baigusio Visasąjunginį Valstybinį kinematografijos institutą, kūrybinėje sąskaitoje — eilė kino žurnalų „Tarybų Lietuva", apybraižos „Saulės pasakos", „Tavo rankose", pagaliau, nauja — „Trys taktai".
Naujoji apybraiža pasakoja apie jauną lietuvių dirigentą J. Aleksą, kuris per trumpą laiką užkariavo muzikos mėgėjų simpatijas, sėkmingai prisidėjo prie mūsų operos tam tikro pagyvėjimo. „Trys taktai" jokiu būdu netelpa į „filmo-portreto" formulę, įdomi šio filmo sukūrimo istorija. Operatorius A. Baronas filmavo informuojantį apie jaunąjį dirigentą siužetą kino žurnalui. Šykščioje siužeto medžiagoje A. Grikevičius išsyk įžiūrėjo savarankiško filmo galimybes. J. Aleksa jaučiasi prieš kino kamerą laisvai, o tai leidžia prasiskverbti į dirigento kūrybinę laboratoriją, užčiuopti autentiško kūrybinio proceso pulsą.
Almantą Grikevičių, kaip ir eilę kitų mūsų jaunų kino dokumentalistų (A. Dausą, A. Tumą), seniai jaudina meninės kūrybos tema. Didelį pasisekimą turėjo jo „Saulės pasakos", sugestyviai pristatančios lietuvišką vitražą. Paskui sekė „Tavo rankose". Šis filmas religinio auklėjimo temomis, atrodo, kiek atsitiktinis jauno režisieriaus kelyje. Tačiau ir „pereinamasis" etapas buvo reikalingas. A. Grikevičiaus filme atsirado originalūs interviu, gyvi, nesurežisuoti stebėjimai, kurie buvo gerokai tolimi nuo grakščios, bent kiek suglaistytos „Saulės pasakų" stilizacijos.
„Tavo rankų" patyrimas teigiamai atsiliepia „Trijuose taktuose". Sinchroninė kamera fiksuoja J. Aleksą, repetuojantį J. Juzeliūno simfoniją „Žmogus". Mes matome, kaip dirigentas, dar neišgaudamas norimo efekto, stabdo repeticiją, kaip jis nervinasi, kaip jo kaktą išpila prakaito lašai. Jokių muzikinei temai įprastų kinematografinių blizgučių: nei efektingų rakursų, nei šviesos žaismo ant rojalio politūros!.. A. Barono kamera pabrėžtai griežta, netgi asketiška. Tokia pat ir režisūrinė filmo maniera. Kinematografininkai čia polemiškai atsisako paviršutiniškos atributikos. Juos domina gilesnės problemos: kaip gi statomas tas įstabus statinys, vadinamas muzikos kūriniu? Kokie šios statybos dėsniai: kokia kaina? Jie bevelija, kaip kinematografininkai, likti incognito, visą savo sugebėjimą atiduoti nuodugniam, mąsliam ir taktiškam stebėjimui. Ne meninės išmonės stoka apsprendė vaizdinių apybraižos priemonių ribotumą, bet autorių pagarba gretimai meno rūšiai, vidinė disciplina.
Filmas baigiasi koncerto epizodu. J. Aleksa diriguoja ,,Žmogų", apsivilkęs jau nebe darbine palaidine, o tradiciniu fraku. Tačiau žiūrovas kažkaip kitaip įsiklauso į tuos tris Juzeliūno muzikos taktus, kurių kaina jam dabar jau puikiai žinoma. Dešimčiai minučių pakėlę paradiškumo uždangą, filmo autoriai pavedžiojo mus kūrybos užkulisiais ir atvedė prie savarankiško daugelio svarbių problemų apmąstymo. Čia, matyt, ir slypi šio kuklaus filmo reikšmė.
„Ekrano naujienos“