Biografijos pradžia

S.M.
1965-11-24

Algis Kriščiūnas — jaunas kino režisierius - dokumentalistas. Dar tik metai, kai jis paliko Visasąjunginio valstybinio kinematografijos instituto auditorijas, Lenino premijos laureato Romano Karmeno dirbtuvę, o jo pavardė — jau trijų Lietuvos kino studijos apybraižų titruose.

 

Trys portretiniai etiudai sudarė Kriščiūno apybraižą „Gyvenimo šeimininkės", skirtą Pirmajam respublikos moterų suvažiavimui, apie įvairius Kauno IX forto egzistavimo laikotarpius pasakojo jo antrasis filmas („IX fortas"). Ne viskas tobula buvo pirmosiose Algio juostose; tą suprato ir jis pats. Dabar jaunas režisierius tik ką užbaigė naują darbą — poetinę apybraižą „Kapitonai reikalingi žmonėms" (scenarijaus autorius — P. Pukys), kurią pamatęs, žiūrovas, be abejo, pasistengs įsiminti autorių pavardes.

 

Apie ką naujoji apybraiža? Apie kuklios, nepastebimos, kai kam gal net juokingos profesijos žmogų — artimojo plaukiojimo kapitoną. Visi mes ne kartą plaukėme jo vairuojamu miniatiūriniu laivu į Valakampius, besigrožėdami saule, oru, puikia pakrančių panorama — visu tuo, ką iš mūsų atima troleibusų kamšatis. Bet žmogaus, suteikiančio šį malonumą, mes, paskendę egoistinėje palaimoje, aišku, nepastebėjome, nepaminėjome geru žodžiu. O jaunas režisierius pastebėjo. Kapitono, jo reikalingos žmonėms profesijos paveikslas A. Kriščiūno filme ryškėja nuoširdžiais, šiltais kadrais — potepiais. Meta, sakysim, herojus nekantrų žvilgsnį į vienišą irkluotoją, kurio valtelė vos-vos nelenkia mūsų „tikro" laivo, ir tuoj pajunti, jog kapitonui būna momentų, kai staiga prabyla kitokių vandenų, kitokių greičių ilgesys, kai ima erzinti savojo laivo nepaslankumas ir pašaipūs berniūkščiai už borto. Tokie subtilūs, žmogiški štrichai, betarpiška nuotaika, mokamai kuriama saulėtų jauno operatoriaus A. Barono kadrų, nepalieka ekrano visas neilgas dešimt minučių, kol apybraiža demonstruojama.

 

Krinta į akis naujojo filmo ritmingumas. Didelis muzikos mylėtojas A. Kriščiūnas visada skiria daug dėmesio šiai savo juostų pusei. Studijų dienomis jis sukūrė eksperimentinį etiudą „Judėjimas" — kino divertismentą, savotišką kinematografinę repliką Ravelio „Bolero" tema, karštai diskutuotą institute. Nenumaldomas Ravelio ritmų augimas čia atsiliepia nūdienės Maskvos vaizdams, įtemptam, nervingam didmiesčio šiokiadienių pulsui. „Kapitonai" kažkur susišaukia su „Judėjimu", juose randi tokią pat muzikalią montažinę punktuaciją. Kai po triukšmingų, greitų laivų, judrių motorinių valčių, skubiai lekiančių pro šalį, staiga pamatai smulkų, tolimą mūsų laiviuką, tarsi ištirpusį puikiame Vilniaus peizaže, ši ritmų kaita puikiai perduoda pagrindinę filmo mintį apie kuklų, nesimetantį į akis kapitono darbo grožį.

 

Kapitonai reikalingi žmonėms. Žmonėms reikalingi ir tokie filmai — poetiški, nuoširdūs.

Komentarai