Ekspromtas

S.M.
1966-03-05

Pirmasis periodinio plačiaekraninio kino žurnalo „Menas" numeris turėjo visus panašaus žanro trūkumus: sausą informacinę intonaciją, taip disonuojančią su pačia meninės kūrybos tema, iliustratyvumą, tematinį neapibrėžtumą. Todėl tuo džiugiau, kad naują, tik ką pasirodžiusį „Meno" numerį žymi drąsūs ir sėkmingi kūrybiniai ieškojimai.

 

Antrasis „Menas" turi savo paantraštę — „Ekspromtas apie gatvę ir galeriją". Iš esmės, tai savarankiškas kinematografinis divertismentas, įkvėptas kai kurių (dažnai — naujausių) mūsų literatų, dailininkų, muzikų kūrinių. Filme skamba T. Makačino sonatos vargonams III dalis, atliekama L. Digrio, čia ir A. Maldonio eilės; vieni kitus papildo senoji mūsų skulptūra ir naujausi grafikos lapai. Jei pridursime, kad filman įjungti kronikiniai Vilniaus gatvių kadrai, o veiksmą „komentuoja" aktorius-mimas, gali pasirodyti, jog „Menas", vos išsivadavęs iš informacijos rėmų, pateko į kito kraštutinumo — eklektikos    nelaisvę.

 

Laimei, taip nėra. Filmo režisierius Algirdas Dausa (būtina, beje, pažymėti ir kitus jo bendraautorius — operatorių A. Blyžą ir redaktorę B. Pajėdienę) — tai menininkas, neabejotinai turintis absoliučią kinematografinę klausą. Momentais netgi sunku atsekti, kokiomis, būtent, priemonėmis — lėtu kameros judesiu, šviesos dėmėmis pritemdytame ekrane ar nelauktu montažiniu sugretinimu — jis kuria prasmingą ir vientisą vaizdą. Galų gale, formalios priemonės irgi ne visada yra lemiančios. Skirtingos „Ekspromto" faktūros, patekę į kito autoriaus rankas, gal būtų praskambėję tiesiog margu kaleidoskopu. Gi A. Dausa apjungia savo įspūdžius mintimis apie „gatvės" ir „galerijos" santykį, kitais žodžiais tariant, apie tai, kaip menas tampa neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi, kaip senųjų meistrų tradicijos pereina į nūdienį meną. Visa tai ne deklaruojama, bet organiškai išplaukia iš pačios kinematografinių vaizdų sistemos.

 

„Ekspromtas apie gatvę ir galeriją" — be abejo, eksperimentinis filmas. Galima ginčytis, kiek jis atitinka periodinio žurnalo profilį, bet šios „mikrorecenzijos" apimtis neleidžia plačiau svarstyti visų „Ekspromto" pamokų. Belieka tik palinkėti mūsų kinofikatoriams didesnio išradingumo, supažindinant su originaliu filmu žiūrovą, o pačiam „Ekspromtui" — sėkmingo starto artėjančiame Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje.

 

„Literatūra ir menas“ 1966.03.05, Nr.10

Komentarai