"Surask mane rudenį". Lietuvos kino studijos filmavimo aikštelėje

Miške — didelis judėjimas. Pasirodo ir išnyksta automašinos, gaudžia galingi motorai, sutviska ir vėl gęsta jupiteriai, pilna nervingų, kažkur skubančių, kažko ieškančių žmonių... Tiesiog prašyte prašosi paviršutiniška paralelė su čia pat stovinčiu skruzdėlynu. Tokį judrų sambūrį pamatysi tik ten, kur vyksta filmavimas. Koks bus naujasis lietuviškas filmas, kodėl šitame jaukiame miško kamputyje netoli Lentvario susirinko žmonės su filmavimo aparatūra?

 

Į mūsų klausimus santūriai, neskubėdamas atsako žmogus, tik ką „dirigavęs" visai grupei. Tai novelių filmo „Surask mane rudenį" režisierius - statytojas Algirdas Araminas. Jo santūrumas suprantamas: sunku kalbėti apie neužbaigtą, net neįpusėtą kūrinį. Tuo labiau, kad kinas — toks menas, kuris savo specifikos dėka visados pateikia kūrėjams daugybę netikėtumų, apsunkinančių darbą, bet ir suteikiančių jam nepakartojamą žavesį, kuris visiems laikams valdingai prikausto žmogų, nors kartą betarpiškai susidūrusi su kino užkulisiais.

 

Algirdas Araminas taipog įsimylėjęs savo neįprastą profesiją. Jis to nemano deklaruoti — palikime tai amatininkams! — tačiau nesunku įžvelgti tiktąją taupių režisieriaus atsakymų potekstę. Apie ką kuriamoji novelė? Apie dabartį, du jaunus žmones, apie meilę, žinoma. Tiksliau, apie krizę šioje meilėje, jausmo išblėsimą. Banaloka? Gal būt. Bet juk sugebėjo „Šerburo skėčių" autoriai mus sujaudinti, kai, atrodo, galėjai tik piktintis stebinančiai banalia siužeto schema. Juk nuskambėjo ji nelauktai šviežiai!.. Kaip sprendžiamas filmas? Psichologinio etiudo dvasioje: laisvi potepiai, įprasmintos pauzės. Svarbiausia — nuotaika, nepakartojama atmosfera. Juk išviršinio „kinematografiškumo " čia nėra ir negali būti. Kadre tik miškas ir du žmonės. Sunkumai? Pavojus tapti dirbtinai sudėtingu, kai kada — techninių  galimybių  stoka...

 

Pažvelgiau į aikštelę. Šiuo momentu operatoriaus D. Pečiūros kamera stebi tik vieną žmogų (ir, žinoma, mišką). Tai lakūnas Eugenijus (Kauno Dramos teatro aktorius J. Urmonavičius), žmogus, kurį apibūdina skaudūs Agnės žodžiai: „Tu daraisi nuobodžiai teisus, tingiai abejingas ir abejingai ištikimas...". Eugenijus pasilenkia ir ima rauti sodrias žalsvas samanas. Agnei jos primins pirmųjų meilės dienų žavesį; jo akyse samanos turi tik utilitarią paskirtį: rinkti drėgmę, besikaupiančią tarp dvigubo lango stiklų...

 

Agnę vaidina atmintina „Kanonados" Dovilė, gerai užsirekomendavusi savo sceniniais darbais Eugenija Pleškytė. Yra šiame filme ir du visai jauni debiutantai. Tai B.Dichavičienė (Valė) ir A. Karka (Andrius). Jų vaidinama moksleivių pora turi pagal scenaristų G. Kanovičiaus ir V. Rimkevičiaus sumanymą duoti kažkokią naują meilės jausmo perspektyvą. Kaip išmokyti tausoti ateinantį jausmą jaunuosius, žaidžiančius Agnės ir Eugenijaus pirmųjų susitikimų vietose? Kaip išauklėti jaunuose žmonėse jausmų kultūrą, kurios pritrūko jų pirmtakams? Tai klausimai, apie kuriuos turės mąstyti ir pats žiūrovas.

 

Antroji filmo novelė — „Palanga rudenį", kaip ir sako jos pavadinimas, bus filmuojama rudenį Palangoje.

 

Nekursime prognozių. „Surask mane rudenį" šiuo metu dar gali tapti ir tuščiu riešutu, ir subtiliu, jaudinančiu kūriniu. Norėtųsi, žinoma, antro, — tiek mums, tiek ir filmo kūrėjams.

 

S. KOVAS

 

Literatūra ir menas, 1966.08.06, Nr.32