|
|
 |
|
|
 ...  |
|
|
|
|
|
|
|
1954-11-26 Saulius Macaitis
|
2009-02-13 21:09
x
|
|
Ačiū. Jei niekas nesureaguos, sekite komentarus: aš turiu daug straipsnių.
|
|
|
2009-02-13 17:35
Renė
|
|
Šauniai sugalvota.
|
|
|
2009-02-12 23:31
x
|
|
Labai jau trumpai užteko entuziazmo, tai pratęsiu.
KAI KUŽDASI DEMONAI
Trys šventiniai įvykiai formuoja naujo ispanų filmo „Demonai sode“ dramaturginę struktūrą. Iš pradžių vestuvės, apie vidurį – šventinis generolo Franko piknikas, finalinėse scenose – švento Chuano diena, o tarp jų – diktatūros epochą gyvenančios ispanų provincijos kasdienybė. Bet keistas paradoksas: kasdienybė kupina ir užslėpto dramatizmo, ir linksmesnių prošvaisčių, joje nors retai, bet pasitaiko ir žmoniškumo trupinėlių, o vadinamosios „šventės“ jau visai nelinksmos, jų metu šmėkščiojančios žmonių šypsenos primena dirbtines kaukių grimasas...
Iš pirmo žvilgsnio Manuelio Gutjereso Aragono filmas – tik šeimos istorija. Krautuvėlės „Sodas“ savininkė donja Glorija ir visi kiti pagrindiniai personažai susieti glaudžios giminystės ryšiais: sūnūs, oficialios ir neoficialios marčios, anūkas Chuanitas, kurio, deja, nebenaiviu (kaip derėtų jo metams) žvilgsniu mes ir stebime suaugusiųjų tarpusavio santykius. Bet įsižiūrėjęs matai, kad šeima ekrane traktuojama kaip tipiška visuomenės ląstelė konkrečiame istoriniame kontekste. Kūrinio izoliuotumas tik tariamas: juk šeimoje yra ir „raudonųjų“ (Anchela, kurios tėvas žuvo, kaudamasis už respublikonus), ir falangistų (Chuanas vyresnysis), yra savų „aristokratų“ (donja Glorija), ir „parijų“ (ta pati Anchela). „Kas gi aš?“ – klausia Chuanitas, vienu metu ir auka, ir mažytis spekuliantas. Jis negauna atsakymo, nes, anot režisieriaus, „tokia vaikystė, kokią mes stengėmės filme parodyti, vargu ar galėjo suformuoti harmoningą žmogų, kadangi ji sutapo su nepaprastai sunkios socialinės ligos sąlygomis“.
Ligos virusas ekrane jau palietęs kiekvieną. Sakysim, Oskaras keliaklupsčiauja prieš godumo, pasipelnymo demoną, mažai tesirūpindamas, kad jo žmoną Aną slapta užvaldė kitas demonas – erotizmas. Tvankioje užgniaužtų troškimų bei dėl jų atsiradusių kompleksų atmosferoje klesti miesčioniška pseudomoralė, giminiškos santarvės fikcija, kurią savo bepailstančiais pečiais iš paskutiniųjų ramsto donja Glorija. Ypač sarkastiškai filmo autoriai žvelgia į frankizmo puoselėjamą tuščiagarbiškumą, primityvias natūras glostyte glostančią fanfaronadą: Chuanas, gimtinėje turįs vos ne Franko bendražygio reputaciją, pasirodo besąs kaudiljo oficiantas.
Dar vienas specifinis filmo bruožas. Vyrams ekrane, tiesą pasakius, belieka jų biologinės funkcijos (ar ne į tai ironiškai apeliuojama, bažnyčioje per vestuvinę ceremoniją parodant bulių?) bei jų „vyriški žaidimai“ – spekuliacijos, „principiniai“ kivirčai, visuomeniniai ritualai. Iš esmės „Sode“ klesti matriarchatas, trys nepalyginamai tvirtesnės prigimties moterys. Maištingoji Anchela, kuriama puikios aktorės Anchelos Molinos, atrastos L. Bunjuelio. Valdingoji donja Glorija – Enkarna Paso. Ana (iš filmų „Ispanės Paryžiuje“, „Praeitis – klaida“ jau pažįstama Ana Belen), kurios geidulinga veido išraiška akcentuoja, rodos, ne charakterio tvirtumą, o instinktų valdžią. Bet Anos rankose revolveris vis dėlto neužsikirs, kaip atsitikdavo šeimos vyrams, panūdusiems šiuo „žaisliuku“ išlieti susikaupusią neapykantą...
„Demonai sode“ – daug kuo neįprastas mūsų žiūrovui, reikalaujantis atidumo filmas, tačiau į jo potekstes, jo slaptus kuždesius verta įsiklausyti. Aukšta kinematografinė kultūra, pelniusi M. G. Aragonui tarptautinį pripažinimą, subtiliai perteikta mintis – visa tai liudija, kad po diktatūros atsitiesusioje šalyje bręsta ir naujos meninės potencijos.
SAULIUS MACAITIS („Literatūra ir menas“, 1985 m. gruodžio 14 d. Nr. 50)
|
|
|
2009-01-05 11:48
x
|
|
Kažin, ar „Lietuvos rytas“ tekstų nepagailės? Velionis aprašė daug filmų, kurie dar neparodyti ar teberodomi per televizorių, taigi tie straipsniai turėtų dar ir praktinę vertę (apie literatūrinę, kinotyrinę, memorialinę... o daugeliui senų gerbėjų, ką čia slėpti, ir sentimentalią – net nekalbu).
Apie „Valkatą“ gerbiamas kritikas vėliau nuomonę pakeitė :). Neseniai vėl pažiūrėjau – tipiškas tuometinis Bolivudo niekalas, tik didaktikos daugiau, bet Nargis – gera aktorė, o viena daina (iš kurios sovietai stropiai iškirpo dekadentiškai ekspresionistinius sielos pragaro vaizdus) nufilmuota visai įdomiai. Nykių gamybinių-karinių-patriotinių SSRS opusų fone „Valkata“ (1951) turėjo atrodyti labai šviežiai. „Skrenda gervės“ (1957) pasirodė tik po kelerių metų.
|
|
|
2008-11-21 18:05
Rene
|
|
Labai įdomu skaityti tokią senų laikų recenziją, ypač apie indų filmą. Stebiuosi nuoširdžia filmo analize, nes ją rašiusiam vaikinui, kaip suprantu, tuo metu buvo 14 metų.
Lenkiu galvą visiems, kas sugebėjo išsaugoti ir surinkti tokią unikalią medžiagą.
|
|
|
2008-11-21 12:53
Jonas
|
|
iš tikrųjų tai yra savo laikmečio recenzija, išspausdinta leidinyje, kaip galima iš pavadinimo suprasti rojono gyventojams, todėl ir pasirinktas atpasakojimo stilius pasirinktas...be to sovietmečiu ne tik kaimo kultūros namuose būdavo sausakimšos salės, kai rodydavo indų melodramas, bet ir miestuose pakankamai būdavo žiūrovų...bet visumoj matosi, kad recenzentas kalba apie filmą nepraleisdamas jame nieko, nei aktorių vaidybos, nei operatoriaus ar kompozitoriaus darbo...
|
|
|
|
|
|
|
|
|
.jpg)
