"Reklamfilmo" išleistoje afišoje - tradiciniai melodramos atributai: iš dviejų perplėštos širdies pusių į mus žvelgia jaunuolis ir mergina, o tarp judviejų nutįsęs „trečiojo" šešėlis. Ir tikrai, formaliai žiūrint, naujo uzbekų filmo „Įsimylėję" dramaturgijoje egzistuoja klasikinis „trikampis". Tačiau jis pateiktas toli gražu ne trivialiai, čia ryškiau eksponuojama tik viena jo dalis: jauno darbininko Rodino gyvenimas, jo santykiai su draugais, tas pasitenkinimas, kurį jis patiria, kovodamas su stichija (Rodinas - „smogiamosios brigados" narys), herojaus nenusisekusi meilė ir vidinis atgimimas po jos praradimo.

Rodiną filme vaidina aktorius Rodionas Nachapetovas. Prisimenu Radiką (taip švelniai jį visi vadindavo Kinematografijos institute) - dar visai jaunutį vaikiną, kukliai, bet vidinio susikaupimo nutvieksta išraiška stovintį prie priėmimo komisijos durų. Jis kažkuo išsiskyrė iš triukšmingos abiturientų minios, gausiai suplaukusios iš įvairiausių šalies kampelių laikyti egzaminų į aktorinį fakultetą. Pirmieji darbai, sukurti dar institute, nepretenzingi, bet vėl kažkuo nevalingai kaustantys dėmesį eskizai...

Kas buvo toliau, žino visi kino mėgėjai. Sukurtas Lenino vaidmuo Marko Donskojaus dilogijoje („Motinos širdis" ir „Motinos ištikimybė"), apie kurį laikraščiai rašė: „... jauniausias Leninas", „...drąsus ir vykęs eksperimentas". Ir kitos ryškios, nepanašios viena į kitą, rolės: žvalgas Isajevas filme „Slaptažodis nereikalingas", atnešęs aktoriui sąjunginio kino festivalio diplomanto laurus, karys poetas „Pirmajame sniege", Timūras „Švelnume", matematikas Belovas „Tiesioje linijoje"...

Geras aktorius auga. Mąslus ir ieškantis. Belieka pridurti, kad naujojo filmo autoriai - scenaristas O. Agiševas ir režisierius E. Išmuchamedovas, - prieš tai pastatę toli už šalies ribų nuskambėjusį „Švelnumą", Rodino vaidmenį specialiai parašė R. Nachapetovui: tokia privilegija gali pasigirti retas kuris pagarsėjęs aktorius. Bet tai neapsuko galvos jaunam menininkui: jis vis toks pat reiklus sau, kai kalbama apie jo darbus, toks pat santūrus.

Pažvelkite, kaip ryžtingai, šeimininko žingsniu matuoja Taškento gatves Rodinas - R. Nachapetovas – su savo nevykusia, apsmukusia skrybėle ant galvos (ir tai aktorius, kažkada suvaidinęs elegantišką Isajevą!). Gruboki bruožai, suraukti antakiai ir tik retkarčiais prasiveržiantis baltadantis šypsnys, toks, nuo kurio kiekvienam darosi trupučiuką lengviau gyventi. Su kokiu įtūžiu herojus vaiko smalsuolių minią nuo besiblaškančio, sunkią akimirką pergyvenančio draugo („Čia jums ne cirkas!"). Kaip giliai užsimiršęs, tematydamas prieš akis vieną tikslą, gesina degantį naftos fontaną išraiškingose, primenančiose analogiškus „Atlyginimo už baimę" kadrus, gaisro scenose. Koks švelnus ir tikintis Rodinas meilės scenose, kurias filmo autoriai pateikia stambiais planais: padažyti Tanios (akt. M. Vertinskaja) akių vokai, jos kiek sutrikęs žvilgsnis, o šalia - sukirdusios Rodino lūpos, apdegę antakiai , blakstienos,  šiurkštoka veido faktūra. . .

Filmo poezija kyla iš kasdienybės, Iš apčiuopiamų, šimtus kartų regėtų, realijų; jo siužetinis anekdotas puikiai įsikomponuoja pusiau dokumentiškai traktuotame fone. Laikmečio dvasia čia alsuoja  laisvomis užuominomis, taikliomis įvairiausių maštabų detalėmis: nuo tragiškų įvykių Graikijoje, į kurių verpetą patenka vienas kūrinio herojus, iki populiarios melodijos „Mažas esi.. .", išvedžiojamos jaunimo kavinės saksofonisto. Gal tik pačiame finale autoriai leidžia sau kiek simboliškas intonacijas — kai praradęs meilę Rodinas bando jėgas, kovodamas su galinga liūtimi, upės srautu, išplovusiu (ir vėl nelauktai realistiška, sumažinanti epizodo sąlygiškumą, detalė!) arbūzus iš aplinkinių kolūkių laukų,_: arba kai jie parodo „uzbekų madoną“ — jaunutę Rustamo žmoną su kūdikiu ant rankų. Tačiau šie kadrai, nutvieksti akinančios šviesos, kupini vos ne panteistinės nuotaikos, neprieštarauja bendrai tyro,  talentingo filmo stilistikai.

„Įsimylėję" — tai ne tik vyro ir moters meilės istorija. Tai kūrinys apie meilę būčiai, apie norą gyventi — ir tada, kai viskas džiugu, paprasta, ir tada, kai labai sunku.

 

Saulius Macaitis

 

Literatūra ir menas, 1970-04, 01.24

Nuotraukoje - aktorius Rodionas Nachapetovas