Visi, kas tik įsidėmėjo nuotaikingo čekų kino miuziklo ,,Senukai renka apynius" statytojo Ladislavo Rychmano pavardę, nekantriai laukė pasirodant jo naujo filmo „Dama ant bėgių". Juk ši juosta pratęsia gabaus režisieriaus ieškojimus originaliame žanre, džiuginančiame akį šventiniais ritmais, bet kartu ir narpliojančiame visai rimtas problemas. Ar pasiteisino kino mėgėjų lūkesčiai? Ir taip, ir ne.
Jeigu „Senukai" sukurti jaunimo tema, karštai puolė puritonišką moralę, nepasitikėjimą ir veidmainystę, nūdienį demagogą, akcentuodami, kaip pozityvųjį pradą, jaunų herojų bekompromisiškumą, tai ,,Damoje ant bėgių" svarstoma ne mažiau svarbi — moters padėties -- problema. Tramvajaus vairuotoja Marija Kučerova, įsitikinusi vyro neištikimybe, suvokia, kad, paskendusi buitiniuose rūpesčiuose, ji seniai prarado moterišką žavesį. Norėdama atsikeršyti, ji pradeda kovą už tikrąją - ne žodinę — moterų ir vyrų lygybę, ta proga įvykdydama daugybę poelgių, kurie atrodo mažų mažiausia neįtikėtini. Deja, herojės maištu, pasirodo, nelabai tiki ir patys filmo autoriai finale parodydami mums, kad visi triukšmingi šio kūrinio įvykiai gimė tik Marijos Kučerovos vaizduotėje. Paklusni ir nusivylusi, painiodamasi ilguose savo uniforminio apsiausto skvernuose, ji grįžta į tramvajų...
Tokia schema rodo autorių norą spręsti temą kaip socialinę. Juostoje yra savo dramatizmo bei kartėlio, prasibraunančio ir į linksmiausias masines filmo scenas. Antai, kada per vakarą savo darbovietėje Marijos paskatintos nuo stalų pakyla prakaulės, anksti pasenusios, neskoningai apsirengusios moterys ir sinchroniškai besdamos pirštu į savo vyrus, dainuoja tradicinę frazę „Ką tu su manim padarei?"— tai sukelia dvejopą, ir komišką, ir liūdną, efektą, tokį būdingą šiuolaikiniam miuziklui. Tačiau dramaturgas Vratislavas Blažekas, pasirinkęs rimtą temą, dažnai ją sprendžia „antivyriškų" skeču pagalba, pagaili charakteriams ir situacijoms tikro dramatizmo. Antroje filmo pusėje beveik pamirštamos muzikinės dramaturgijos galimybės ir jų vietą užima gana sunkiasvoris adjulteris, papasakotas vos ne buitinės komedijos priemonėmis.
O juk yra juostoje tokių fragmentų, kurie parodo didelį autorių meistriškumą, panerdami mus į autentišką, demokratinę miuziklo stichiją! Tai šventiška, ryto gaiva dvelkianti sekmadieninio pasivažinėjimo scena, kur trys skirtingų spalvų mašinų eilės, pakeliui ritmingai išsidėstydamos vis naujais deriniais, prilygsta motorizuotam kordebaletui. . . Tai ironiškos muzikinės-choreografinės scenos madų salone su jo miesčioniška egzaltacija, tramvajuje, grožio salone — su tais pabrėžtinai naiviais „gyvaisiais paveikslais". . . Tai puiki scena taupomojoje kasoje, kur nutrūktgalviškam muzikos ritmui pavaldūs ir senyvi buhalteriai, ir aritmometrai, ir klientai, ir net jų atsivežti vaikų vežimėliai. . . Tai ir vos ne kiekvienas aktorės Iržinos Bohdalovos pasirodymas ekrane, jos dažnos temperamentingos transformacijos iš pavargusios vairuotojos į ekscentrišką damą; jos staigūs, bet visada motyvuoti, šuoliai nuo šypsnio — prie tragiškos grimasos. . .
Porą kartų filme pasikartoja kadras su tramvajumi, kurį sutrikusi Marija sustabdo tiesiog sankryžoje. Jis atrodo simboliškas ir visam kūriniui. Juk autoriai buvo taip netoli tikros pergalės, bet jie nelauktai sustojo, neleisdami iki galo pasireikšti visai savo meninei fantazijai, savo pilietinei aistrai. . .
Saulius Macaitis
Literatūra ir menas, 1971-07, 02.13
