Tadžikų kino savaitėje, pratęsiančioje ciklą renginių, skirtų Tarybų Sąjungos 50-mečiui, šalia epinės „Sakmės apie Rustamą", herojinės „Paviako kalėjimo legendos" patraukia dėmesį kukli dviejų dalių dokumentinė apybraiža „Kinas". Jos autorius — scenaristas ir režisierius Vladimiras Ervaisas — sudomino jau ankstesniuoju savo darbu, dokumentiniu filmu „Šviesa",pasakojančiu apie   sunkius  elektros tinklų   tiesėjų   kelius   kalnuose. Jau čia būta tikslių ir nebanalių mūsų amžininko portreto štrichų.

„Šviesos" atradimus V. Ervaisas puikiai išvystė „Kine". Tai filmas-portretas. Kilnojamojo kino mechaniko Boinazaro Tirandozoro kasdienybę lydi jo paties užkadriniai samprotavimai, iš pradžių galintys pasirodyti netgi kiek nekuklūs („Čia nėra režisieriaus, nėra operatoriaus, nėra aktorių, esu tik aš"). Apskritai pradiniai juostos  kadrai lyg  ir nežada didesnių atradimų, patraukdami greičiau „egzotiškąja" profesijos puse: kalnų takeliai; ekranas ant uolos, kuriam pakabinti reikia ir alpinisto sugebėjimų; išakas, apkrautas aparatūros dėžėmis; šimtametis tadžikas, noriai tikrinantis bilietus. ..

Pamažu herojus darosi vis patrauklesnis, imponuodamas savo meile menui ir žmonėms, kuriems jis nešamas. Kulminaciniam filmo epizodui režisierius naudoja rizikingą priemonę: į griežtą dokumentinį reportažą įjungia keletą meninių kadrų. Tolimame kalnų kišlake demonstruojamas „Hamletas"... „Būti ar nebūti?" — kankinasi princas — I. Smoktunovskis. O prie tarškančio aparato nemažiau kenčia ir jaudinasi mūsų herojus — mechanikas. Įtemptai versdamas į tadžikų kalbą visą šio gigantiško   kūrinio   dialogą, jis stengiasi tuo pat metu būti ir Hamletu, ir klastingu Polonijum, ir švelniąja Ofelija — nelyginant R. Bredberio apsakymo marsietis, pavaldus minios norams ir tolydžio keičiąs savo išorę... Beje, kamera pastebi ne tik tai: ji jautriai fiksuoja baukščius herojaus žvilgsnius į auditoriją. Mechanikui be galo svarbu, kad Šekspyras būtų suprastas, kad žmonės, jo žodžiais tariant, „mokytųsi galvoti ne tik apie save, kad mokytųsi džiaugtis grožiu". Puikūs paprastų kalniečių, giliai sukrėstų meno jėgos, portretai įtikina, kokia svarbi kukli herojaus profesija, koks būtinas  jo  pašaukimas.

Pernykščiame Krokuvos tarptautiniame kino festivalyje Vladimiro Ervaiso juosta buvo apdovanota aukščiausiu prizu —  „Auksiniu  drakonu".

Stasys Kovas

Literatūra ir menas, 1972-17, 04.22