Filmas, sukurtas prieš 18 metų ir turėjęs mūsuose didelį pasisekimą, vėl nupirktas, pakartotinai tiražuotas ir išleistas į ekranus naujam penkmečiui.

Nereikia painioti šio atvejo su pakartotinu senų juostų demonstravimu, Vilniuje ypač išpopuliarėjusiu pastarosiomis savaitėmis. Nuo laiko ir eksploatavimo nudilusios šių filmų kopijos dažniausiai vieši mūsų ekrane paskutinį sykį, baigiantis jų licencijai. „Fanfanas — Tulpė", atvirkščiai, tarytum vėl atgimsta, sukeldamas tam tikrą nostalgiją vyresniesiems žiūrovams ir atradimo džiaugsmą išaugusiai jaunajai žiūrovų   kartai.

Kodėl šis prancūzų filmas nesensta? Iš dalies, aišku, dėl išorinių faktorių: Žeraro Filipo vardo, metams bėgant, turinčio vis tokį pat magnetinį poveikį žiūrovams; dėl Džinos Lolobridžidos, „Fanfane" dar jaunatviškai žavios; iš dalies dar ir dėl to, kad Liudviko XV ir madam de Pompadur laikų šukuosenos ir kostiumai nešokiruoja mūsų estetinio jausmo, kaip kad nešokiruotų pasenusi 1952 metų mada (panašią mintį vienoje savo knygoje sąmojingai įrodinėja žymus lenkų kino kritikas Ježis Plaževskis). Bet svarbiausia - „Fanfanas-Tulpė" toks kupinas liaudiško optimizmo, galų sąmojo, energijos ir gyvenimo meilės, kad būtų tiesiog keista, jeigu jį paliestų dulkių pilkuma.

Per aštuoniolika metų kostiumuotas šlageris, visada traukęs prancūzų kino meistrų žvilgsnius, apsiginklavo puikiomis spalvomis, stereofonija, plačiuoju ekranu. Tačiau pažvelkime, kaip pralaimi kokia nors puošni „Anželika" šalia kuklaus juodai balto ,,Fanfano"! Jos ištakos — tai komiksas trečiarūšiame bulvariniame žurnale, jo — sena graviūra, sodrus, liaudiškas anekdotas, plebėjiška dainelė, legenda. Fanfanas, nekentęs karo ir į jį patekęs, galantiška meilės intriga, nevaldomos patyčios iš „šio pasaulio galingųjų" (tik prisiminkime frazę „Karas buvo vienintelė karalių pramoga, kurioje dalyvaudavo liaudis"!) — visa tai ne tik teikia didelį estetinį pasitenkinimą, bet ir atveria kelius ironiškoms aliuzijoms.

„Fanfanas-Tulpė" — vienas geriausių be galo produktyvaus režisieriaus Kristiano Žako kūrinių. Vėliau jis bandė susilaukti to paties pasisekimo juosta „Babetė eina kariauti", stengėsi įkvėpti socialinį-etinį (filme „Svarūs įrodymai") arba politinį („Plėšrūnų puota") skambesį tradiciniam detektyvui. Tai buvo profesionalios, bet negilios juostos, neturinčios nei to temperamento, nei demokratiškumo, kuris būdingas „Fanfanui", juostos, nesušildytos Žeraro Filipo šypsnio.

Žeraras vėl apsilankė mūsų ekranuose — nutrūktgalviškas, it pavasario vėjas, toks gyvybingas, kad nesinori tikėti tuo, ką seniai visi žinome... Sveikas, Fanfanai!

Saulius Macaitis

Literatūra ir menas, 1970-13, 03.28