Žiūrovai šiemet turės galimybę nuosekliai susipažinti su broliškų respublikų kino menu: Tarybų Sąjungos 50-mečio proga kino teatruose vyks nacionalinių kinematografijų savaitės, o 1972 m. gruodžio mėnesį šiuos renginius apvainikuos kino festivalis, kurio devizas — „Lygiateisių sąjunga". Šį sąjunginį renginį pradėjo lietuvių kino meistrai, o dabar Vilniuje, kaip ir visoje šalyje, jau vieši turkmėnų kino menas.

Savaitės programoje — nauja meninė turkmėnų kino juosta „Dykumos šauksmas", pastatyta Alty Artykovo, buvusio kino dailininko. Gal būt, pirmoji autoriaus profesija ir nulėmė plastinį daugelio juostos epizodų grožį. Ypač gerai perteiktas laukinis dykumos žavesys: balta suaižėjusi žemė, kuria, vydamasis horizontą, bėga turkmėnų berniukas, praskrendantys gervių pulkai, balti ir juodi avių taškeliai dykumos platybėse.

Turkmėnų berniukas Gailis išaugo ir tapo čabanu. Neišlaikęs dykumų monotonijos, jis persikėlė į miestą, pabandė dirbti statybose. Deja, čia ir prasideda filmo bėdos! Atsiranda psichologinis primityvas, banaloka meilės istorija, „bendros" lyrinės vietos, kaip, sakysim, nesibaigiančios panoramos gražiomis Ašchabado gatvėmis, nepadedančios toliau vystyti herojaus — ambicingo romantiko — charakterio. Pagaliau Gailis, paklusęs dykumos šauksmui, sugrįžta pas senelį, savo kupranugarius bei avis. Pasirinkimo, tikrosios žmogaus vietos problemos čia sprendžiamos naiviai romantinėje plotmėje, bet kaip tik šis naivumas ir suteikia kūriniui savotiško patrauklumo.

Būdinga, kad turkmėnų kino meistrus pagauna įkvėpimas, kai tik į jų kameros objektyvą patenka dykuma — toli gražu ne vien geografinis krašto atributas. Tai pasakytina ir apie meninį, ir apie dokumentinį kiną. Antai pradinės dokumentinio filmo „Dykuma, kurią tu myli" (režisierius L. Čerencovas) scenos — šoferio Nazaro Geldyjevo atsisveikinimas su žmona, pravažiavimas miestu — stebina akį rėžiančia inscenizacija. Bet vos tik daugiatonė mašina patenka į Karakumų platybes, vos ekrane pasirodo keisti, ekspresyvūs operatoriaus V. Seleckio infrajuosta filmuoti dykumos peizažai, pajunti šio nelengvo gyvenimo ant ratų tikrumą, prabunda interesas ir nedaugiakalbiui herojui

Apskritai dokumentinio turkmėnų kino programa savaitėje didelė ir įvairi. To negalima pasakyti apie menines juostas. Iš ankstesniųjų metų filmų atrinktas operinis biografinis filmas „Machtumkulis", silpnoka nūdienė drama „Žmogus už borto“ ir filmas vaikams „Dovrano nuotykiai" nedaug ką tepasako žiūrovui apie šį savitą kraštą ir jo kinematografiją. Susidaro įspūdis, kad programa mažai apgalvota, kad demonstruojami pirmi po ranka pasitaikę kūriniai. Savaitėje neatsispindi šiuo metu įdomiausio turkmėnų režisieriaus Bulato Mansurovo kūryba. Kodėl gi afišose nematyti nei jo įspūdingos freskos „Troškulio numalšinimas", nei diskusinės A.Platonovo „Vergės" ekranizacijos, nei pagaliau pirmojo ir reikšmingiausio jo filmo „Varžybos", novatoriška kinematografine forma traktuojančio kai kuriuos senosios Rytų filosofijos postulatus? Tiesa, kadaise „Varžybos" neturėjo komercinio pasisekimo, bet kinofikatoriai, atrodo, galėjo ne kartą įsitikinti, kad tokie „sunkūs", „nekasiniai" filmai pakartotinai demonstruojami, jau surenka savo auditoriją... Savaitės metu būtume mielai pažiūrėję ir seną muzikinę komediją „Tolimoji nuotaka", be kurios turkmėnų kino panorama atrodo ne visiškai pilna. Vienu žodžiu, norėtųsi, kad būtų vengiama formalaus požiūrio, kad būtų geriau peržiūrimi turimi fondai. Į tai turėtų atsižvelgti būsimų savaičių rengėjai.

Juozas Valainis

Literatūra ir menas, 1972-4, 01.22