Sergejus Eizenšteinas kadaise planavo ekranizuoti Markso „Kapitalą". O lenkų režisierius Kšištofas Kešliovskis jau ekranizavo dešimt Dievo įsakymų. Tai TV filmų ciklas „Dekalogas". Kai kurios ciklo dalys pritaikomos ir didžiajam ekranui, kaip pas mus dabar pasirodantis „Trumpas filmas apie meilę".

Laimė, Kešliovskis - ne iliustratorius, biblinės maksimos nebent tik sklando dramatizmo prisodrintoje jo filmų atmosferoje. Štai ir „Trumpas filmas apie meilę" - nūdienė Varšuva, nykūs, nešvarūs, namų židinio sampratos absoliučiai neatitinkantys „dėžučių" kvartalai. Dvi „dėžutės" - tiesiai viena prieš kitą. Norom nenorom pamatysi gožiančio horizontą namo lange svetimos buities nuotrupas. Tuo labiau kad filmo herojus, buvęs vaikų namų augintinis, dvidešimtmetis Tomekas to nori. Svetimame lange - gražuolė Magda, apsirengusi ir ne, priimanti tai vieną, tai kitą draugą, besijuokianti ir viena sau raudanti... O visas šias moters būsenas pro žiūroną, o paskui ir per vogtą teleskopiuką godžiai fiksuoja Tomekas.

Sutikime, šioje preliudijoje yra tam tikra patologijos gaidelė. Nežinau, kaip lietuviškai vadinami (lenkiškai - „podglądacz", rusiškai - labai nepadoriai) tie kompleksuoti jaunuoliai, ir ne tik jaunuoliai, kurie, prisibijodami kitos lyties, kompensuoja praradimą slaptais ir ne visada platoniškais žvilgsniais. Ką gi, nūdiena visai be patologijos, be tos papročių laisvės, kurią reprezentuoja Magda, nebūtų nūdiena. Bet reikia būti Kešliovskiu, kad sugebėtum tokią užuomazgą išrutulioti į faktišką, netgi - nepabijosime to žodžio - tyrą pasakojimą apie  visišką  meilės deficitą mūsų laikais ir drauge apie tokį beprotišką jos ilgesį, kad, atleiskite, staugti norisi ne tik herojams. . .

Be kita ko, autorių tykojo ir melodramos rifai. Bet gal Kešliovskis sąmoningai panaudoja nuvalkiotą savižudybės motyvą, kad pabrėžtų mūsų gyvenimo banalumą, žudantį visa, kas neįprasta, kas neatitinka visuomeninio, moralinio, papročių standarto. Juk šiandien standartas - būtent moralinis atsipalaidavimas, o įsisąmonintas priesakas: „Nesvetimauk" greičiau atrodo keistas  „normos"  pažeidimas.

Puikus filme aktorių Gražinos Šapolovskos ir Olafo Liubašenkos duetas. Jų personažai ne statiški, matome sudėtingą jų raidą. Abu galų gale suvokia savo kaltės matą. Jis - kad brovėsi į svetimą gyvenimą. Ji - kad sutepė kito iliuziją, kad, pati to nesuvokdama, pakenkė ir jam, ir sau. Kažkur visai visai greta tvyrojo gilaus, visa apimančio, nei jo, nei jos neišbandyto jausmo galimybė. Bet savęs pabūgusių žmonių nustumta, praėjo pro šalį. Nebebus.

Saulius Macaitis

LM kino apžvalgininkas