Nelabai beturėdamas laiko kino teatrams, gal užbėgdamas tik į filmus, sukėlusius platų rezonansą (dažniau - komercinį, rečiau - meninį), žiūrovas rečiau beužsuka ir ten, kur demonstruojami mūsų Baltijos kaimynų darbai. Gaila, nes šių kinematografijų situacija įdomi ir savaip pamokanti, leidžianti giliau suvokti ir visuomenės nuotaikas. Latviai, praradę „komercinės" kinematografijos statusą, blaškosi bene taip pat drastiškai, kaip ir mes, puola į kraštutinumus, reikšdami nacionalinius sentimentus ar demonstratyviai atitrūkdami nuo laiko realijų.
Estų kinas rutuliojasi kitaip. Savo kelio jiems, regis, itin nelengva ieškoti: čia ir videokonkurentai, ir kelios užsieninės TV programos. Bet kino kultūra, atrodo, nėra visiškai prarasta, nes per televiziją gali išvysti ne tik komercinių dalykėlių, o ir, pavyzdžiui, žymių Vakarų kino meistrų ciklų, greta videosalonų metodiškai pluša kino klubai, kurių tinklas apglėbė šį kraštą jau senokai. Tad ir bendras klimatas palankesnis nacionalinio kino meno kūriniams atsirasti.
Negalėčiau teigti, kad šiuo metu estų kine toks pakilimas, kaip 1979 -1981 metais, kada ryškiai debiutavo Olavas Noilandas („Lizdas vėjyje"), Pėteris Simas („Ką pasėsi..."), pirmą meninį filmą „Kalėdos Vigaloje" sukūrė dokumentininkas Markas Sosaras, o patyręs Kaljas Kyskas pradžiugino savo šedevru, linksmu ir filosofišku „Nuotykių ieškotoju" („Nipernadis"). O vis dėlto dabartinis etapas, pasižymintis lyg kuklesniais, santūresniais, labiau užsisklendusiais, bet turinčiais aiškią vidinę nuostatą filmais, man irgi atrodo etapas, o ne pavienių atsitiktinių juostų suma. Šiam etapui gana būdinga mūsų ekranuose pasirodanti retronovelė (novelė - ne metražo, o žanro prasme) „Šeimyninės nuotraukos".
Jau pats pirmasis tolimu planu nufilmuotas šios juostos kadras atitinkamai nuteikia: šaltai blyksi ežeras, ant jo kranto išsidėsčiusios medinės vilos, stovi tramplinas bei šiurpokų formų balta gipsinė irkluotoja, o fone radijas rusų kalba kažką tarška, - užsikirsdamas, nes trūkinėja kontaktas, - apie tarybinės liaudies pasiekimus kosmose. Ankstyvas septintasis dešimtmetis... Prologe nužymėti kontrastai tarp to, kas tikra, sava ir kas dirbtinai brukama iš šalies, išliks ekrane ir toliau. Kartais atrodo, kad dėl jų filmas ir kurtas, o ne dėl estų periferijos abiturientų pirmųjų bundančių jausmų, konfliktų bei vilčių.
Jie visi labai simpatiški, tie jaunieji filmo herojai - ir nepažįstantis tėvo, kovojantis su motina oficiante dėl savarankiškumo, nenorintis valgyti atliekų iš svetimų lėkščių, verčiau muzikuojantis su visada įkaušusiu ir detonuojančiu ansambliuku Kalė, ir klasės gražuolė Ina, ir temperamentinga rudaplaukė vietinio kino teatriuko kasininkė Aja. Atrodo, matai juos ateityje, jauti, kad Kalės tyrumas, idealizmas nepalengvins jam gyvenimo, kad prie artėjančios pragmatinės visuomenės lengviau bus pritapti Inai, o jų jaunai, pagal anų metų nuostatas kone amoraliai mokytojai, talentingai permaniusiai oficialųjį žargoną, iš viso bus lengva gyventi bet kada ir bet kur. Galiausiai ji ir kelia sparnus „paaukštinimui" į Taliną, kad visiems laikams išbrauktų iš atminties šią provincijos „skylę" su tramplinu, irklininke, kino sale bei kavinuke, kurioje nusigėrinėja suaugę pakirptų sparnų personažai. Aišku, išvyks ir dalis jaunųjų, šiandien sutinkančių su niekinančiu jų gimtinės apibūdinimu, bet geriausiems, mąsliausiems iš jų, be abejo, ateis ir vertybių perkainojimo metas, ir tada jie kitaip įvertins tą baltą rūką virš ežero, tas siaurutes švarias gatveles, tas šeimos fotografijas, užfiksavusias nepažįstamus, rūstokus, tiesaus žvilgsnio senolius, greta kurių kabo jų užsitarnautos relikvijos - senosios Estijos ordinai ir medaliai. Jie tikriausiai prisimins ir tada populiaraus tvisto šėlsmą, ir juos formavusius Vakarų filmus: „Roką ir jo brolius", amerikiečių „Karą ir taiką" - juk ne veltui juos taip plačiai cituoja ir filmo herojų amžininkas, režisierius Valentinas Kuikas.
Šiandien anuomet brendusi karta užsivertė ant savo pečių nelengvą savojo krašto pertvarkymo naštą. Vengdamas publicistinio tiesumo, V. Kuikas įsižiūri ne į jos dabarties veiklą, o į ištakas. Jo meilė gimtosios žemės pėdai ne deklaratyvi, ne patetiška ir sentimentali (to dar pasitaiko ir latvių, ir, deja, mūsų kine), o kaip tik vyriškai santūri, net, regis, atšiauroka, bet ji natūraliai apgaubia kiekvieną juostos kadrą, kaip tas rūkas -- ežerą.
Keistokas derinys - meilės prisipažinimai, tarsi iškošti pro sukąstus dantis. Taip buvo bene geriausioje šio estų kino etapo juostoje - Arvo Iho „Stebėtojuje". Konfliktas tarp dviejų požiūrių — sudvasinto (estų studentas) ir vartotojiško (rusė eigulė) - į gamtą, į patį gyvenimą čia įgauna filosofinę prasmę. Panaši, gal kiek jausmingesnė, bet irgi pakankamai žiauroka Leidos Lajus socialinių melodramų („Mokyklinio amžiaus vaikų žaidimai", „Pavogtas susitikimas"), susimąstančių apie šiurpią tautos degradacijos galimybę, intonacija. Neseniai ekranais praslydęs Pėterio Urblos filmas „Aš ne atvykėlis: aš čia gyvenu", kaip rodo jau pavadinimas, akcentuoja problemą migrantų ir estų, nebeturinčių sąlygų išreikšti save, savo sugebėjimus bei idėjas.
Charakteringa, kad centrinė spauda, aptardama visus šiuos filmus, ramiai ir nuosekliai gilinančius nacionalinės savimonės vagą, akcentuoja tik siužetą, personažų charakteristikas. Štai ir apie „Šeimynines nuotraukas" galėjai pasiskaityti, kad tai filmas apie pirmąją meilę. Netikėkite, tai ne visai taip.
Saulius Macaitis
LM kino apžvalgininkas
Literatūra ir menas, 1990-17, 04.28
