Baisiai nestabilus šiandien tas kino gyvenimas. Tarp visokių purslų bei dumblių, žiūrėk, išnyra kažkas vertinga, bet po dienos kitos, nespėjus nė susiorientuoti, vėl dingsta be pėdsakų. Taip buvo su „visų tautų ir laikų" hitu — amerikiečių juosta „Vėjo nublokšti", su talentingu Bobo Foso („Kabaretas"!) miuziklu „Visas tas džiazas". Tikimės, bent lenkų filmų savaitė, prasidedanti Vilniuje nuo pirmadienio, bus laimingesnė: čia surinkti ne šiaip sau, o rinktiniai „moralinio nerimo kino" pavyzdžiai iš draudimų, represijų, karo padėties — žodžiu, visai mums nepažįstamos epochos.
Neskubėta išleisti į ekranus ir TSRS— VFR dokumentinės juostos „Taip gyventi nevalia", dėl chaoso, tvyrančio Tarybų šalyje, tiesiogiai ir netiesiogiai kaltinančios TSKP. Bet kas žino, ar tas kelių mėnesių draudimas nebuvo naudingas reklamai? Sako, kone visas Kaunas, paprastai ignoruojąs, kas tarybiška, pažiūrėjęs šį filmą. Man šiuo atveju įdomesnis ne jis pats, ne saviplakos elementai, o daug ką paaiškinanti jo kūrėjo figūra.
Sunku pasakyti, kokiu savo gyvenimo ir kūrybos laikotarpiu Odesos kino studijos režisierius Stanislavas Govoruchinas buvo populiariausias. Gal tada, kai filmavo dar retai kada į ekraną įsileidžiamą savo gerą draugą Vladimirą Vysockį. Gal tuomet, kai pagal jo scenarijus sukurti filmai „XX amžiaus piratai" bei „Madam Vong paslaptys" pralenkė Tarybų Sąjungoje visus populiarumo rekordus; betgi ne, pats Govoruchinas šių scenarijų, primenančių dabar kooperatininkų ant laikraštinio popieriaus leidžiamas detektyvines knygiūkštes, apdairiai nerealizavo, perleido kitiems režisieriams — o kas ten įsidėmės scenarijaus autoriaus ar net bendraautorio pavardę?.. Gal Govoruchino pavardę ėmė linksniuoti, jam pačiam tapus aktoriumi, o gal tada, kai jis jau po įžymiojo penktojo TSRS kinematografininkų suvažiavimo paskelbė ciklą publicistinių straipsnių, apšaukdamas visų tarybinio kinematografo bėdų šaltiniu... kino kritiką, liaudies vardu rūsčiai paneigdamas elitinį, Aleksandro Sokurovo tipo kino meną.
Šiaip ar taip, S. Govoruchinas — labai spalvinga, labai dinamiška asmenybė. Jis įsitikinęs pramoginio kino teoretikas ir praktikas, kino sferoje kategoriškai nepripažįsta pliuralizmo, jis, kaip ryškėja iš spaudos publikacijų, norėtų, kad „Inturisto" viešbučiuose jį aptarnautų taip pat gerai, kaip ir džentelmenus su konvertuojama valiuta krokodilo odos piniginėse. Sprendžiant iš pastarojo bruožo, jis, aišku, dar ir nepataisomas romantikas.
S. Govoruchino kūrybinę dinamiką liudija ne tik jo produktyvumas, bet ir staigūs, kitam kūrėjui sunkiai įveikiami šuoliai. Štai buvo užsikrovęs pramoginio kino festivalio Odesoje „Auksinis diukas" organizatoriaus naštą — oi, nelengvą, bet ir to geidžiamo populiarumo pridėjusią: net „Ogonioko" redaktorius V. Korotičius tada vaikštinėjo po Odesą vilkėdamas marškinėliais „I love Govoruchin", reikia manyti, suštampuotais be kuklaus festivalio šefo žinios. Ir štai — „Auksinis diukas" pamirštas, perleistas kitiems, o režisierius kuria rimtą (tiesa, neturėjusią nei meninės, nei komercinės sėkmės) psichologinę dramą iš karo dienų „Šampano purslai" (1989). Suvaidino Govoruchinas S. Solovjovo filme „Assa" patrauklų pleibojų — mafiozį, susidomėjo mafija, ir štai — ekranais trankiai žygiuoja jo publicistinis filmas apie nusikalstamumą, kuriuo autorius, žinantis sensacijos — ir pas mus, ir ypač Vakaruose — kainą, pretenduoja į visuomenės pranašus, kategoriškai sušukdamas: taip gyventi nevalia!
Kad nevalia, ačiū, žinom patys. Man regis, S. Govoruchinas stipresnis tada, kai nepervertina savo galimybių, kai mikliai ekranizuoja Ž. Verną, M. Tveną, Agatą Kristi. Tarybiniame kine geras nuotykių filmas — toks deficitas, kad vien dėl to S. Govoruchiną derėtų įrašyti į Raudonąją knygą. Bet pats jis, panašu, norėtų kitokio pripažinimo. Ką gi, filmas „Taip gyventi nevalia" su jo politinėmis, analitinėmis, diagnostinėmis ambicijomis verčia prisiminti, kad ir Ronaldas Reiganas į JAV prezidento postą atėjo iš Holivudo, iš „lengvųjų žanrų".
Saulius Macaitis
LM kino apžvalgininkas
Literatūra ir menas, 1990-45, 11.10
