Naujas estų filmas „MAŽASIS REKVIEM LŪPINEI ARMONIKĖLEI" gali sudominti mūsų respublikos žiūrovą net keliais aspektais. Visada įdomu pažiūrėti kuo alsuoja gretimos Pabaltijo kinematografijos, palyginti su savų darbais, o šią savaitę yra tokia galimybė, kadangi ekranuose rodomas ir naujas lietuviškas filmas „Ties riba". Tarsi pratęsdama Juozo Budraičio, Gerlindos Kopelman, Vytauto Tomkaus, Antano Barčo „estiškas" tradicijas, naujojoje juostoje pasirodo Gražina Baikštytė, šiemet tapusi Kinematografijos instituto aktorinio fakulteto studente (kurso vadovas — S. Bondarčiukas). Pagaliau mus domina ir rašytojo Eno Vetemos, scenarijaus autoriaus, pavardė: Jaunimo teatre pastatyta jo „Vakarienė penkiems", o „Vaga" neseniai išleido apysakas „Paminklas" ir „Mažasis rekviem lūpinei armonikėlei". Pagal antrąją sukurtas naujasis filmas.
E. Vetemos proza turtinga savo filosofine įtampa, jai būdinga alegorija, simbolis. Bet kas atsitinka, tiesiogiai transponuojant literatūrinę alegoriją kino ekranui, ką rodo Veljo Kiaspero pastatytas filmas?
Du mūsų dienų jaunuoliai, geri draugužiai Janas ir Heikis, grįždami iš linksmos gegužinės, nutaria perplaukti upę ir atsiduria tiesiai... praeityje, okupacijos laikotarpyje. Prasideda keistas jų gyvenimas tariamomis aplinkybėmis. Suprantamas filmo autorių ketinimas naujai, ypatingai skaudžiai sugretinti nūdienio jaunimo požiūrį į daiktus ir ano meto nacionalistinį religinį tvaiką, neišsipildžiusias prognozes dėl Estijos „demokratinės" — t. y. buržuazinės — ateities. Suprantama ir tai, kad „perplaukti upę", pagal autorių sumanymą, turėjo simbolinę prasmę, kad jos krantai, matyt, reiškia dabartį ir praeitį. Tačiau racionalistinė tokios metaforos prigimtis neginčytina, nes ekrane, kad ir kaip benorėtum įžvelgti „potekstę", regi tik realią upę, valtį, naktį.
Toliau viskas tik dar labiau komplikuojasi. Buožė Johanesas, priglaudęs herojus, iš visko sprendžiant, turi simbolizuoti visą klasę — ne veltui jaunuolis iš ateities jam pareiškia: „Jūsų laikas praėjo". Pastorius Jakobas — ko gero, pati religija, abstraktusis humanizmas; ne veltui akcentuojama ta pamokslo dalis, kur jis naiviai tikina parapijonis, kad „vilkas atsistos greta ėriuko". Bet ekrane ir vėl regi tik pagyvenusius realius žmones, kuriamus aktorių išbandyta psichologine maniera.
Ilgainiui tas prieštaravimas tarp sumanymo simbolikos ir ją metodiškai griaunančio ekrano daiktiškumo darosi netgi savotiškai įdomus — pamokančiąja prasme. Iš tiesų, kaipgi psichologinės mokyklos aktorius, kadre apsuptas buitinės aplinkos, gali ištarti, pavyzdžiui, frazę: „Obuoliams nėra nei karo, nei taikos"? Parašyta popieriuje, įjungta į bendrą alegorinį tekstą, ji, tur būt, nešokiruotų. Tačiau, ekrane pasigirdusi iš realaus aktoriaus lūpų, ši frazė erzina dirbtinumu, „globalinėmis" pretenzijomis.
Panašių dalykų būta ir lietuviškame kine. Dėl siekimo konkrečiais vaizdais išreikšti abstrakčias sąvokas smarkiai nukentėjo mūsų „Mažasis princas", „Posūkis". Estų juostoje simbolika taip pat neišplaukia iš gyvenimiškos medžiagos, kuri tik derinama prie iš anksto nubraižytos simbolinės schemos, ir todėl netenka stebėtis, kad herojai iš ateities kartais tikrai atsiduria keistokoje padėtyje. Praeities ir dabarties konfrontacija filme „Mažasis rekviem lūpinei armonikėlei" ir liko išprotauta, knygiška, nepaisant viso tariamo autorių „novatoriškumo", jis davė tik akivaizdžią neorganiško kinematografo pamoką.
Juozas Valainis
Literatūra ir menas, 1973-37, 09.15
