2013 /

Disidentai

30 min.  –  Dokumentinis  –  30 min., spalvotas, HD  –  2013 ,   Ketvirta versija
Režisierius : Petras Savickis
Scenarijaus autorius : Liudvika Pociūnienė
Operatorius : Vytautas Plytnikas, Audrius Kemežys
Kompozitorius : Vladimir Tarasov
Montažas : Eimantas Belickas
Prodiuseris : Teresa Rožanovska

Dokumentinis Liudvikos Pociūnienės ir Pertro Savicko filmas apie žmones su ypatinga praeitimi, jų šiandienines pozicijas bei vertybes, dėl kurių disidentai buvo pasiruošę aukotis tada ir lieka joms ištikimi dabar. Jau pasižiūrėjęs filmą Antanas Terleckas iškart sukritikavo pavadinimą: „Mes buvom rezistentai, ne disidentai. Disidentai buvo Rusijoje – tie, kurie stengėsi pataisyti savo šalies santvarką, o mes priešinomės okupacijai...“ Bet, regis, atsakymas į tai yra pačiame filme – tai Liudviko Simučio žodžiai „Tada mes kovojome, o dabar slaugytojo darbą reikia dirbt.“ Kam ir kodėl to slaugytojo darbo reikia – bene pagrindinis filmo klausimas, į kurį savaip atsako labai skirtingi ir savo patirtimi, ir temperamentu filmo herojai: Nijolė Sadūnaitė, Julius Sasnauskas, Liudvikas Simutis. Robertas Grigas, Antanas Terleckas, Algirdas Patackas. Anuomet juos tikriausiai derėjo vadinti rezistentais, bet šiandien jie – disidentai, su sava Lietuvos vizija, labai besiskiriančia nuo kartais brutalios ir perdėm pragmatiškos kasdienybės.

Liudvika Pociūnienė: “Norėjom  prieiti prie iš esmės žinomos medžiagos netikėtu kampu. To kampo paieškos ir užėmė daugiausia laiko, ir filme jų nematyti – nematyti pradinio užmojo aprėpti problematiką nuo kalėjimų iki nepriklausomų dailininkų dirbtuvių, nematyti bandymo sugretinti žmogaus teisių gynėjų veiksmus ir įsitikinimus įvairiose sovietinio lagerio šalyse. Paskui ėmėme siaurinti tyrimų lauką ir apsistojome prie vertybių; reikėjo, kad apie jas kalbėtų kuo skirtingesni žmonės su disidentų patirtimi.  Kai peržiūrėjom filmuotą medžiagą, supratom, kad mūsų rankose – unikalūs liudijimai.“

Petras Savickis: „Tos medžiagos tiesiog tik reikėjo nesugadinti. Todėl atsisakėm visų režisūrinių efektų. Vaizdo sprendimas turėjo būti visiškai asketiškas, kad neužgožtų esmės. Bet kokia saviraiška atrodė svetimkūnis. Todėl filmas išėjo paprastas, neiššaukiantis – reikėjo tiesiog priimti iššūkį...“