„Gerai, kad nepradėjau rašyti iki Nepriklausomybės, nes būčiau prirašęs daug teisingų Tarybinių nesąmonių“ – šitie Jurgio žodžiai slepia didelę gėlą, anuomet stūmusią jį į visuomenės paribį. Jis, turėdamas didelį kūrybinį potencialą, blaškėsi, neturėdamas pastovaus darbo, savo namų, bet išliko laisvas, neprisitaikė ir nesusiteršė. Paskutiniaisiais, bene 15 savo gyvenimo metų, jis dirbo labai intensyviai, bet patirtis jo niekada nepaleido, pasivydavo jį, vėl traukė į nebūtį.

Filmas pristato įvairiapusę rašytojo Jurgio Kunčino asmenybę, jo kūrybinę dirbtuvę; apie asmeninį gyvenimą kalbama atvirai, neaplenkiant skaudžių biografijos faktų.

Prisiminimais apie Jurgį Kunčiną dalinasi jo artimieji: žmona Rasa, brolis Algirdas, duktė Karolina; jo draugai bei kolegos: A.A. Jonynas, V. Braziūnas, T. Četrauskas, L. Jakimavičius, L. Katkus, L. Jonušys. Filmą praturtina archyvinė video medžiaga: sūnus Paulius mėgėjiška vaizdo kamera filmavo tėvą namų aplinkoj, gamtoj; „Poetinio druskininkų rudens“ vaizdo archyvuose užfiksuotas Jurgis Kunčinas visiškai priešingas – čia jis šmaikštus ir išdykęs... Iš gausaus rašytojo palikimo filme koncentruojamąsi ties „Tūla“, už kurią Jurgiui Kunčinui paskirta Lietuvos rašytojų sąjungos 1994 m. premija.