Gamybinė apysaka.

Turinys: Paremta realiu faktu: 1953-aisiais, benradarbiaujant Lietuvai, Latvijai ir Estijai, pastatyta Drūkšių „Tautų draugystės“ tarpkolūkinė hidroelektrinė. Į nusistovėjusias gyvenimo sanklodas griaunančią socialistinę naujovę vietiniai reaguoja skirtingai. Bene skaudžiausiai reaguoja malūnininkas Paškevičius. Jis bijosi nebeteksiąs darbo, nes senąjį malūną žada nugriauti, jo dukra Angelė įsimylėjo „svetimą“ – jauną baltarusių inžinierių, statyboje brigadininku dirbantį Aliesių. Ir apskritai, anot Paškevičiaus, „dar niekad nebuvo, kad lietuviai, latviai ir baltarusiai eitų kartu“. Tačiau visi konfliktai, išvardyti pradinėje filmo dalyje, pasirodo nerimti. Elektrinė kyla kaip ant sviesto, Paškevičius neilgai trukus supranta savo klaidas, Aliesius ir Angelė, truputį pasistumdę, suranda bendrą laimę, persiauklėja net tinginys ir girtuoklis, baltarusis Kuzma. Tautų draugystė nesunkiai triumfuoja, naujos hidroelektrinės teikiama šviesa patetiškai plieskia į akis.

Publikacijos: Tiesa, 1961.05.23; Komjaunimo tiesa, 1961.04.28; Literatūra ir menas, 1961.05.20; Cоветский экран (Москва), 1960, № 13, 5 р.; Cina (Latvija), 1960.08.05. Žiūr. knygose: M.Malcienė. Lietuvos kino istorijos apybraiža, V., 1974, 45-46 p.; S.Macaitis. Algimantas Mockus. V., 1979, 3-4 p.

Komentaras: Bene charakteringiausias per visą lietuvių kino istoriją socialistinės kino „chaltūros“ pavyzdys. 1957 metais išleistas P.Broukos romanas dar nešė visus ankstesniojo sovietų literatūros etapo bruožus, normatyvinę stalininę estetiką. Lietuvoje tik gastroliavę scenaristas ir vyriausiasis režisierius – gal dėl nepakankamų gabumų, gal dėl atsainaus požiūrio į šį socialinį užsakymą, iš esmės nieko nepakeitė. Personažai lėkšti, paviršutiniški, jų dialogai dažniausiai rėžia ausį prastu žurnalistiniu tekstu: gyvi žmonės šitaip nebendrauja. Vaidyba dažniausiai mėgėjiška, neprofesionali. Autoriai išgalvoja menkų konfliktų, kad čia pat galėtų juos triumfališkai įveikti. Gamybinė tematika jau ir anais laikais kėlė tik kreivą šypsnį, bet 1961-aisiais sovietų studijose pasirodė juostų apie statybas („Horizontas“, „Dimos Gorino karjera“ ir kt.), radusių savą intonaciją, perteikusių bent nervingą didelių žmonių susibūrimų faktūrą, -- o filme „Kai susilieja upės“ ir bendro darbo scenos primena tik teatrines masuotes. Įvairių nacijų skirtybių motyvas ekrane tiek suniveliuotas nuolatinių maldelių apie tautų draugystę, kad filmas ir šiandien galėtų atlikti juodą darbą – būti indulgencija ES radikalams, kalbantiems apie Europą be valstybių.

© Saulius Macaitis

* nuotraukos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų